Kur iš dvaro dingo slyvos?

Šisbeitauskas

Gražus ruduo tęsiasi. Šiandien jis visus kviečia į Sedą – ten vyksta tradicinė gražių rudeninių gėlių šventė „Sedos jurginas“. Jos metu jurginais pražysta visa pagrindinė miestelio aikštė, iš gėlių kuriamos įvairiausios kompozicijos, patenkančios net į rekordų knygas. O kur dar didžiulis būrys šventės dalyvius linksminančių muzikantų! Taigi – net jei nuotaika ir nepagedo, vis tiek visi važiuokite į Sedą.
Įprasta, kad rudenio rytais būna vėsoki orai, todėl pasirodo rūkai, o įkaitus dienai skraido voratinkliai. Bet tai dar nereiškia, kad jau atėjo Bobų vasara – jos dar teks palaukti. Mažeikiuose ji turėtų būti po dviejų savaičių – bent jau taip pranašauja skelbimai. O kol kas džiaugiamės rudens derliumi. Pomidorus pardavinėjančios moterys vos ne kasdien kelia jų kainas ir sako, kad tai – jau paskutiniai – esą todėl ir kainos didėja. Tokį pasakymą girdėjau beveik prieš mėnesį, bet tos raudonos daržovės kaip nesibaigia, taip nesibaigia – laimė, kad ir kainos stabilizavosi – matyt, tikrai dar ne paskutiniai.
Man tų užaugintų natūraliai daržuose, turinčių savotišką kvapą ir skonį, galėtų būti ir būti – nepalyginsi su tais, kurie parduotuvėje. Parduotuvėse, nors ir rašoma, kad pomidorai užauginti Lietuvoje, jie vis tiek ne tokie. Gal kolektyviai, tai yra masiškai auginami pomidorai visada tokie – be jokio skonio ir kvapo?
Vieną savaitgalį mano pažįstami užsimanė pasilepinti slyvomis. Nuėjusi moteris bandė purtyti medį, bet slyvos kažkodėl nekrito. Pamaniusi, kad neturi tiek jėgos ir negali stipriai supurtyti medžio, moteris pasikvietė vyrą. Tas purto, aišku, stipriau, bet tie užsispyrę vaisiai vis tiek nekrenta. IR KĄ JŪS MANOT? Kai abu pakėlė galvas ir pasižiūrėjo į slyvos viršų, pamatė, kad nėra nė vieno vaisiaus. Bet abu tikrai žino, kad jų dar dieną prieš tai buvo.
Taip atsirado viena – didelė, labai didelė mįslė – kur slyvos dingo? Jei būtų nulesę paukščiai, liktų kauliukai, gal ir viena kita plunksna… Ilgapirščių atvejis taip pat mažai tikėtinas, nes tektų temptis nemažas kopėčias, be to, ant žemės liktų kažkokie pėdsakai. Tai kas tada? Kiaunė būtų palikusi kauliukus, bet ar šie žvėreliai išvis domisi slyvomis? Dar viena tikimybė – gal jas nusiskynė ir išsinešiojo voverės? Jų apie sodybą tikrai yra. Tad gal ir palikim, kad ir labai abejotiną, bet šį variantą. Vis tiek kito nėra. Mistikos čia taip pat negali būti, nors sodyba yra buvusio dvaro teritorijoje – maža kas. Su tais dvarais visko būna.
Dabar šiek tiek apie ką kitką. Apie gyvenimiškus reikalus. Dažnai paskaitau komentarus po straipsniais internetiniame „Santarvės“ puslapyje. Kai kurie jų būna racionalūs, suprantami ir aiškūs, bet pasitaiko ir tokių, kurių net nesinori skaityti ar pačiam pradeda rausti skruostai. Puikiai matyti, kad tų paistalų autoriai rašo vien dėl to, kad ką nors įžeistų, apjuodintų ar tiesiog, apimti asmeniškumų, nori už ką nors atsikeršyti. O apie gramatines ir skyrybos klaidas jau nė nekalbu: teisingai kai kas sako, kad mokykloje per lietuvių kalbos pamokas ne tekstus analizuokime, „deimančiukų“ ieškokime, o diktantus rašykime ir rašybos bei skyrybos mokykimės.
Vis prisimenu komentarus po straipsnio apie tai, ar nesutinkantiems už namo renovaciją susimokėti pensininkams, t. y. senjorams, reikėtų atimti kompensacijas už šildymą. Kokių tik išsireiškimų ten nebuvo, o kalbininkai tikrai prisirinktų kalbos „perliukų“ – pavyzdžių, kaip nereikia kalbėti ir juolab rašyti: negali atsistebėti, kokie mūsų žmonės yra „iškalbūs ir sąmojingi“. Komentatoriai vieni kitus pravardžiavo, dėjo į šuns dienas, o rezultato – jokio: pasibarė, pasikoliojo, matyt, kaip sakoma, „nuleido garą“, ir viskas.
Vieną komentarą, kaip pavyzdį, kokie mūsų žmonės yra „iškalbingi“, pateiksiu. Jis atsirado po komentaro apie tai, jog kai kurie vyresnio amžiaus žmonės šiais laikais nesulaukę pensijos nebetenka darbo, o į jų vietą arba nepriimamas niekas, arba atsiranda jaunesnis žmogus: „Prie okupanto visi dirbo, o prie raudonųjų oligarchų dauguma tokio stažo nesurinks ir teks…, o į mūsų vietą elitas atvarys pulkų pulkus iš Arabų pavasario, kaip kadais caras varė burliokus pėsčiomis nuo Volgos į Mažeikius geležinkelio statyt, o žemaitukus į darbą nepriimdavo, kaip kad dabar oligarchai. Jei dėl tokių menkniekių įsižeidžiama, ką darysite, kai tikrų vyrų iš to pavasario į Mažeikius paduos?“
Matot, kokie išsireiškimai, paralelės ir palyginimai? Ne bet kas tokius išradingus posakius ir sugalvos. Jie kaip tie parlamentaro Eligijaus Masiulio pasiaiškinimai apie savo prasižengimą: esą jis ne kyšį gavo, o pasiskolino, o pinigai kažkokioje butelio dėžutėje buvo ir jis jų nelabai matė…
Kaip skelbė kalendorius – aš čia kaip vienas mūsų politikas – ketvirtadienį buvo Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Ta proga vadinamajame „feisbuke“, ar lietuviškai – veidaknygėje – vienos Mažeikių katalikiškos bendrijos nariai puolė vieni kitus sveikinti su šia švente. Nieko nepadarysi – Lietuva – Marijos žemė. Bet dar viena mano pažįstama, perėjusi per senamiesčio bažnyčios šventorių, stebėjosi, kad jame beveik nėra gėlių, tad moteris replikavo, kad geriau tos katalikės savo šventorių pasipuoštų, o ne Marijos gimtadienį švęstų. Tad ir jus su gimtadieniu! Kieno? Patys susigalvokit…
sisbeitauskas@santarve.lt

One Reply to “Kur iš dvaro dingo slyvos?”

  1. apas parašė:

    O mane su gimtadieniu net dvi skirtingų firmų parduotuvės sveikino perkant pas juos,kad ir ne daug prekių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto