Kur mano Pietūs, kur mano Šiaurė?

Kristina VARKALYTĖ. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Praėjusią savaitę Mažeikiuose lankėsi Šatrijos Raganos bendrijos nariai, kurie aptarė keturių rašytojų bendrystę.
Tuokart daktaras Mindaugas Kvietkauskas priminė Česlovo Milošo – lietuvių ir lenkų poeto, Nobelio literatūros premijos laureato – išsakytas mintis apie būtinybę rasti savo vietą šiame pasaulyje.
„Savos vietos neturėjimas daro žmogų nekūrybingą. Kur yra tavo šaknys, nuo kurių tu gali nusistatyti, kur yra tavo Pietūs ir Šiaurė, Vakarai ir Rytai?“ – klasiko žodžius susitikimo metu persakė svečias.
Gerai, kad šis lektorius pasisakė paskutinis, nes turbūt kitų nebebūčiau ir girdėjusi. Mintys sukosi apie MANO Pietus ir MANO Šiaurę…

Su tokiomis mintimis ir išėjau. Kol stoviniavau prie pėsčiųjų perėjos ir laukiau, kol pravažiuos mašinos, nejučia mintyse išvinguriavo Marijono Mikutavičiaus daina: „Čia… Mano žemė, mano žemė – mano dangus. Mano kelias, mano kelias į mano namus“…
Iki tos dainos vietos, kur dainuojama apie viltį, nepriėjau, nes praleisti mane sustojo „furos“ vairuotojas.
Šypsojos jis sau iki ausų, tai ir nutraukė mintis – juk smagu pamatyti nesurūgusį veidą!
Bet vėliau keletą dienų vis įkyriai išlįsdavo: Šiaurė, Pietūs, Dangus, MANO…

Besiklausant apie emigravusį, o vėliau tremtyje gyvenusį poetą, nori nenori užsisuko mintys apie emigraciją.
Vien pernai tūkstantis rajono gyventojų oficialiai deklaravo išvykimą į užsienį. O per pastaruosius dešimt metų Mažeikių rajone gyventojų sumažėjo dešimčia tūkstančių. Specialistų teigimu, skaičiai sumenko būtent dėl emigracijos.
Kai tekdavo užsukti į kaimus, kur kiekvienoje troboje kažko nėra – tėvo, mamos, močiutės, brolio, sesers, sūnaus – būdavo truputį baugu… Suvokdavau, kad tai netektis, bet jos neatliepdavau savyje – juk man tai nepažįstama. Šiandien aš esu čia ir, ačiū Dievui, mano artimiausi, mylimiausi žmonės yra ne taip toli.
O jeigu viskas apsisuktų? Kuris iš mūsų kartais nepagalvoja apie galimybę gyventi kitur? Dažniausiai atrodo, kad TEN tikrai geresnis gyvenimas. Tokių minčių visada pasitaikydavo ir man. Pasitaiko ir dabar.
Ir labai nustebino tėvukų palaikymas. Jei tik užsiveda kalba apie išvažiavimą kitur, tėvukas nuleidžia akis: „Važiuok, matai, kas toje Lietuvoje darosi…“
Suprantu ir jaučiu, kad jam širdį skauda tai sakant…

Bet išvažiuočiau ne dėl to, „kas toje Lietuvoje darosi…“. Nors kaip tas pats M. Mikutavičius yra sakęs: „Aš užsiknisęs, aš pavargęs, man baisu dėl visų triukų, kuriais kas dieną mus stebina, bet aš myliu tą mūsų Lietuvą“.
Kas vilioja į TEN? Negi tik geresnis atlygis? Ne. Kai neturi už paskolą įsigyto buto ar namo Mažeikiuose, tai ir nereikia dirbti Londone, kad jį išlaikytum… (Juokiuosi, kad tai vienas iš pliusų niekur neskubėti ir gyventi nuomojamame bute :).) O visa kita – lyg ir poreikių nusistatymo reikalas.
Tad KAS? „Susikurti SAVO dangų,“ – ekspromtu atsakau sau. Ir tuoj pat paprieštarauju: „O čia SAVO dangaus nėra?“
„Kur norėsi, ten jį susikursi, – nuraminu save, – svarbu, kad būtum, žmogus, reikalingas ir laimingas.“
Naivuolė aš. Kaip visada, – pridurtų draugai. Bet taip ir gyveni, žmogus, pliusiukus ir minusiukus dėliodamas… Nuraminkite, kad ne viena aš tokia… :)
Bet jeigu Jūs ramūs ir tikri dėl savo gyvenimo – nuoširdžiai dėl Jūsų džiaugiuosi.

Tačiau kad ir kokie būtų mano ieškojimai, šaknys visada liks ČIA. Jeigu iš Lietuvos išvykdami poetai savo „atminties Tėvynę“ užfiksuodavo eilėse, tai manoji Ji įrašyta tik širdyje.
Mano Pietūs visada bus šimtametis ąžuolas kaimuke. Ne veltui daugiau kaip prieš dešimt metų siautęs viesulas išvertė šalia galiūno prisiglaudusią gležną liepą. Dabar, kai pasijunti labai jau didelis žmogus ant šio svieto, užtenka atsistoti liepos vietoje ir pažvelgti į viršų – į susirangiusias ąžuolo šakas. Toks mažuliukas mažuliukas tampi ir tie rūpesčiai tokie menki…
Mano Šiaurė – tai kitapus sodybos nuolat šlamančios drebulės, vis primenančios apie nerimą ir baimes, be kurių nepraeina gyvenimas.
Mano Rytai – tai bundant saulei prasidedantis paukščių tarškėjimas Ašvos upeliūkščio apylinkėse ir platūs gulbių mostai.
O Vakarai – gaivinanti eglučių paunksnė, kur visam nurimti neduoda dėmesio reikalaujantis „lenciūginis“ Tuzis.
Nes tai mane užaugino. Kad ir kur būčiau, turbūt galėčiau pratęsti prieš tai niūniuotą dainą: „Mano laimė, mano laimė – mano viltis“. Širdyje visada.

6 Atsakymai į “Kur mano Pietūs, kur mano Šiaurė?”

  1. Giedrius parašė:

    O jūs man parašykit ir mes pakalbėsim apie emigraciją. Daug galiu papasakot, prieš 10 metų išvykau. Patirtis nemenka. Jei susidomėsit, visada atsakysiu.

  2. Rima parašė:

    neparasiau vardo

  3. Vardas (privalomas) parašė:

    nuraminsiu ne viena jus tokia. siuo metu turbut daug kas jauciasi nesaugus. kita vertus isvaziuoti nelengva, pati dvejoju jau du metus gaila palikti vaikus, nors jie jau suauge. koliu duonos turiu, laikausi. gal kitaip butu, jei manes kas nors lauktu. pazistamas jusu nerimas.
    sekmes jums, jus jauna.

  4. I.R. parašė:

    Tikras, šiltas, prasmingas ir labai reikalingas straipsnis. Dėkosiu širdy visiems mokytojams, kurie šį straipsnelį parodys vienuoliktokams, dvyliktokams, padiskutuos ta tema. Ačiū autorei.

  5. parašė:

    Gražus straipsnis. Ačiū.

  6. Virginija parašė:

    Kaip gerai, kad po mano Dangum yra tokių nuostabių žmonių, kaip Tu, Kristina

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*