Kur skamba krizės aidas

Vaida ZIGMANTIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Po truputį trumpėjanti diena ir vis blyškesnis saulės žvilgsnis primena – artėja ruduo. Po geltonus javų laukus besisukiojanti technika, springdama sunokusiomis, dar nespėjusioms visai išmirkti nuo dažno lietaus varpomis, tarsi sufleruoja – baigiasi vasara. Laikas pildyti aruodus.
Tik vakar šventėme Žolinę – ne tik religinę, bet ir simbolinę, vasaros pabaigą vainikuojančią šventę.
O man į savo darbų aruodą norisi supilti begalę klausimų, į kuriuos neradau atsakymų, nors teoriškai tie atsakymai… yra.
Pradėsiu nuo brangiausio mūsų turto – sveikatos. Sveikatos priežiūros sistema verčia susimąstyti ne mane vieną. Sutinku, vis daugiau žmonių nepatenkinti, kodėl, nori jie to ar nenori, bet privalo rinktis tarp privataus ir valdiško medicininio aptarnavimo. Vienos medicinos įstaigos aptarnavimo privalumas – greitas pagalbos suteikimas. Tačiau ir ji turi savo minusą, nes ten besikreipiantieji privalo mokėti grynaisiais. Kitoje medicinos priežiūros įstaigoje prireiks didelės kantrybės, nes ten – nuolatinės eilės pas specialistus. Tačiau pastarojoje, pasitelkus savo lietuvišką ištvermę, vis tik įmanoma sulaukti norimos pagalbos, netuštinant savosios ir taip neperkrautos piniginės. Na, nebent pats norėtum padėkoti…
Vis tik aštriausias klausimas – šis: kuo skiriasi to paties gydytojo, dirbančio ir valdiškoje, ir privačioje įstaigoje, darbas? Ką praranda pacientas, kreipdamasis pas gydytoją valdiškoje įstaigoje, ir ką jis gauna, nuėjęs pas tą patį gydytoją privačioje įstaigoje?
Manyčiau, kad sveikatos priežiūros sistema yra visiškai susipainiojusi, leisdama mūsų brangiausio turto gelbėtojams dirbti tokiu principu: turi pinigų – nusipirksi greitą ir kokybišką aptarnavimą, jei jų neturi – jau kaip Dievas duos… Ir niekam nė motais, kad visą gyvenimą sąžiningai mokėjai už sveikatos draudimą, nes tais pinigais niekuomet neprikimši alkano ir didelio Sistemos pilvo…
Kitas mane kamuojantis klausimas – apie tai, kas pas mus atsakingas, kad kaimo ar miesto žmogui gyvenimas taptų nors kiek mielesnis.
Nesuprasiu, kodėl kaime gyvenantis žmogus, atsukęs vandentiekio čiaupą, nesulaukia švaraus, nedvokiančio ir rūdimis buitinės technikos negadinančio  vandens? Kodėl vienas pilietis, kažkada vos ne pusvelčiui įsigijęs visą kaimo vandentiekio sistemą, turi teisę žaisti gyventojų kantrybe, kai kasdien kamuoja nerimas: ar nesuges, ar nenukris vandens slėgis, o gal net visiškai užsuks vandenį?
Turbūt jau turėčiau išgirsti atsakymą, kad žmogui, gyvenančiam kaime, yra galimybė išsikasti šulinį… Todėl ir norisi priminti: jei ruošiatės pirkti sau būstą kaimo vietovėje, gerai pamąstykite apie vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą, nes nežinia koks pasitaikys vandentiekio savininkas, nežinia ir tai, kada sulauksite iš savo rajono valdžios malonės pagerinti vandentvarką.
Trečias klausimas. Kodėl kaimo močiutei ir tiems, kurie dėl įvairių priežasčių nevažinėja automobiliais, darosi vis sudėtingiau pasiekti savo rajono centrą? Kai kurie kaimai yra visiškai atskirti arba autobusų grafikas toks sutrumpėjęs, kad sveiku protu nesuvokiama. Deja, žmogui reikalingos institucijos dirba neatsižvelgdamos į kaimo žmogaus atvykimo galimybes.
Kodėl kai kurių rajono kelių kokybė yra tiesiog klaiki? Greideriuok juos negreideriavęs, nieko gero nebeišpeši, nes verkiant reikia naujos dangos… Bet užuot sulaukę pagalbos, girdime atsakingų institucijų atsakymą: apgailestaujame, šiais metais šis kelio ruožas nėra įtrauktas į remontuojamų kelių planus.
O kai kuriose kaimo gyvenvietėse, net sunku patikėti „elekrifikuotame“ amžiuje – nėra elementaraus apšvietimo. Klausaisi, kai vietos gyventojai atvažiavusiems valdininkams dėsto tokias savo problemas, ir net gėda darosi…
Tamsu ir Mažeikiuose: pagrindinės gatvės apšviestos, o toliau (kad ir Tirkšlių mikrorajone) – kelios lemputės per visą kvartalą. Ir tos pačios išjungiamos nakčiai.
Kodėl kaimo saviveiklininkai turi repetuoti keliasdešimties metrų nekūrenamose patalpose su skylėtu, griūvančiu stogu?
Kodėl daromi, atrodo, tokie sudėtingi projektai, bet vis kas nors nepadaroma iki galo? Kažkur kažkam pritrūksta kompetencijos, įžvalgos, paprasčiausios nuovokos ar dar ko nors?
Esu girdėjusi iš vieno šioje srityje dirbančio žmogaus, jog pasitaiko tokių atvejų, kai rimtus projektus ruošia visiškai „žali“ studentai, o po jais pasirašo atsakingas asmuo, net nesusipažinęs su projektų turiniu. Geriau tai būtų netiesa, tik mažas mano ir mano pašnekovo nesusikalbėjimas…
Kodėl padorios šeimos turi kentėti dėl kaimynų asocialaus gyvenimo būdo, mat pastariesiems socialinis būstas yra skirtas gana padoriame name?
Kodėl miesto gyventojai nebegali nusimaudyti pirtyje? O jei netrukus tai galės padaryti, turės pakloti kur kas didesnę pinigų sumą nei iki šiol.
Kodėl bet kokiam verslui tuoj pat pakerpami sparnai arba užneriamas toks apynasris, kuris bemat pridusina bet kurį gerų ketinimų skatinamą naivuolį?
Kodėl mes, dirbantys žmonės, vis dar uždirbame vos ne mažiau nei sumokame mokesčių? Ir tikrai yra tokių šeimų, kurios nepuola prašyti pagalbos iš savo verkšlenančios valstybės… Manau, kad tai labiausiai skaudina.
Mano aruode susispaudę klausimai dvokia išsigimstančiu kapitalizmu ir blogu šeimininkavimu, o virš viso šito – išganingojo teiginio, kad dėl visko kalta mus  užklupusi krizė, aidas.

2 Atsakymai į “Kur skamba krizės aidas”

  1. Petras parašė:

    Jie mus ryžtingai vedė į šviesų rytojų, komunizmą. O dabar rinkėjų dėka jie toliau mus veda į juodą kapitalizmą. Tik visiškai netinka straipsnio turinys vedlių aplinkai.

  2. Vardas (privalomas) parašė:

    Viskas tiesa, bet čia tik balsas tyruose… Niekas nė piršto nepajudins, kad situacija greitai ir pastebimai pagerėtų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto