Laikai ir vaikai

Virginijus SUNGAILA. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Pamenu, kaip vienas rajono sporto specialistas atsiduso, sakydamas, kad jo niekas negali atleisti iš užimamų pareigų, nes jis yra valstybės tarnautojas ir neseniai papildė vienos partijos, įeinančios į valdančiąją daugumą, gretas. Todėl turi „stogą“ ir dabar gali laisvai mėgautis užimamomis pareigomis.
Kai turimos pozicijos šitaip yra sustiprinamos ir dar pakurstomos pirtyje, galvoti apie svetimus vaikus – ne tonusas.
Kodėl Mažeikiuose taip sunku išugdyti aukšto meistriškumo sportininkus? Į šį klausimą man neakivaizdžiai atsakė mero pavaduotoja, prakalbusi apie kažkokį mįslingą mechanizmą, kurio pagalba būtų galima į varžybas išvežti moksleivius.
Medikų pastebėjimu, apie aštuoniasdešimt iš šimto vaikų yra ydingos laikysenos arba turi stuburo iškrypimų. Bet ar tai svarbu mūsų politikams? Visiems žinoma, kad vaikai kas dieną sportuoja –  tampydami ant savo gležnų pečių sunkias kuprines. Gal to ir užtenka? Pasikalbėjus su sporto treneriais ir ypač su fizinio lavinimo mokytojais, aiškėja, kad į fizinio lavinimo pamokas ir net į sporto treniruotes ateina vaikai, turintys vienokių ar kitokių fizinių negalavimų. Kad jų lankstumas, ištvermė ar koordinacija yra labai žemo lygio. Žinoma, galima moksleivių sportą priskirti laisvalaikiui – o čia jau kiekvienas laisvas elgtis, kaip nori…
Galima dar pasiguosti: Mažeikiuose yra atnaujinamos vaikų žaidimų aikštelės. Bet nejaugi tikrai tikima, kad vaikui pažaidus smėlio dėžėje, to pakanka, kad jis fiziškai vystytųsi? Nejaugi dabartiniai politikai ir valdininkai, kurių gretose yra ir fizinio lavinimo mokytojų, tik tiek ir gali pasiūlyti mūsų moksleivijai?
Suprantama, gerėjančios gyvenimo sąlygos, kompiuteriai, išmanieji telefonai ir kitos technologijos tiesiog priverčia jaunimą mažiau judėti. Dėl to vaikai auga fiziškai silpni. Bet pažiūrėkime, koks  dėmesys sportui skiriamas Europos ir JAV mokyklose. Nors ir ten klesti tos pačios technologijos. Bet norint, kad tauta būtų sveika, reikia pradėti nuo vaikystės – vadinasi, nuo savosios Savivaldybės. Būtų smagu, jei Tarybos nariai, sporto specialistai, treneriai, vaikų tėvai susėstų ir paruoštų masinio moksleivių sporto koncepciją, kad šiame judėjime dalyvautų visos rajono mokyklos ir didžioji moksleivijos dalis. Nejaugi mūsų projektai yra ruošiami tik šaligatviams, namų fasadams ar asfaltui gerinti? O jaunimas lai tampo sunkias kuprines ir žaidžia smėlio dėžėse.
Nesutinkate, kad jaunimui dėmesio per mažai?
Štai Mažeikių rajono savivaldybės viešųjų pirkimų skyrius skelbia, kad 2014-02-27 vyko sportinių apdovanojimų pirkimas už 36 tūkst. litų. Norėtųsi tikėtis, kad panašios sumos bus skirtos ir vaikų pavėžėjimui į sporto varžybas. Ir kad rajono valdžia suras lėšų ne tik apdovanojimams, bet ir tiems, kas tuos apdovanojimus turėtų gauti.
JAV Indianos valstijos Sporto psichologijos instituto specialistai, ištyrę daugybę vaikų nuo 6 iki 15 metų amžiaus, tvirtina, kad sustiprėja sportuojančių vaikų ryšiai su tėvais.
Gal mūsų švietimo bei sporto specialistams reiktų pamąstyti ir pabendrauti su tėvais, sprendžiant,  ką reikia padaryti, kad jų atžalos būtų aktyviau įtrauktos į sportinius užsiėmimus mokyklose.
Negi paliksime vaikus prie televizorių ir kompiuterių ekranų?
Tikėkime, kad valdžia pasirūpins mūsų moksleivija, nors dauguma jos ir neturi balsavimo teisės, tad negali nulemti politikų gerovės.
Priešingu atveju galima būtų įtarti, kad visa šiuolaikinė sistema tarnauja jauno žmogaus sveikatos bloginimui. Štai stuburo iškrypimo ir regėjimo problemos tėvelius priverčia minti gydytojų, įvairių privačių kabinetų, vaistinių slenksčius. Paskui prasideda kitokie negalavimai. Taip pamažu nekaltai yra įsukamas medicinos paslaugų vartojimo ratas. Ir vis dažniau mums liepiama pasitarti su gydytoju ar vaistininku…
O gal tai norma – taip ir turėtų būti? Tuomet atsiprašau už naivumą.