- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Lietūs – ne visada gerai…

Šisbeitauskas

Karštis šią savaitę vėl negailestingas. Ir jei ne lengvas, šiek tiek atsikvėpti ir atvėsti leidžiantis vėjelis, vargu ar būtų galima ištverti tą šutrą. Aplink sukiojasi lietūs su perkūnijomis, bet mus šią savaitę jie aplenkia. O būtų neblogai – praėjusią savaitę man patiko vaizdeliai iš patvinusių gatvių… Liūtis parodė mūsų lietaus kanalizacijos bejėgiškumą prie didelį kiekį vandens. Kita vertus, tai buvo tikras vairuotojų budrumo ir atsakingumo išbandymas, o vaikams – didelis džiaugsmas pabraidyti po netikėtus vandens telkinius. Kai kas net užsidirbo – padėjus iš gatvės ežerėlio išstumti užgesusią mašiną, vienas kitas dėdė jiems ne tik ačiū pasakė, bet ir atsilygino.
Gal yra ir pykstančiųjų dėl tų potvynių, bet reikėtų būti atlaidesniems – ne kiekvieną dieną, savaitę ar net mėnesį tokie dalykai vyksta, tad kodėl nepaįvairinus gyvenimo nors tokiais įspūdžiais.
Kas kita, kai netikėtų potvynių vanduo tvindo rūsius, – čia jau nelabai koks patogumas, sakantis, jog ir nuo tokio dalyko reikia saugotis iš anksto, o ne susimąstyti tada, kai jau viskas įvyko.
Apie didelį viesulą taip pat sakoma, kad jis yra labai gera prevencinė priemonė, parodanti, kokį medį ar jo šaką reikėjo nupjauti. Gera pamoka, jei tik tas medis neužkrito ant tavo automobilio ar pastato…
Kai būna prasti orai, nesidžiaugiame. Vasara juk atostogų metas, tad ir norisi, kad orai būtų joms tinkami, nes daugelis mėgsta džiaugtis gamtos teikiamais malonumais – vandeniu, saule, įvairiausiomis gėrybėmis: uogomis ir jau pasirodžiusiais grybais. Jų, kaip visada, yra ten, kur nėra mūsų: nuotraukose – krepšiai pilni grybų, bet kai imi ir susiruoši į mišką – nieko gero, be musmirių, ten ir nerandi…
Beje, per pačią didžiąją liūtį Mažeikiuose nebuvau – tik vėliau pamačiau pasekmes. O būnant Sedoje nušniokštęs lietus sugebėjo gyventojus palikti be elektros. Tikrai nebuvo jokių perkūnijų, žaibų, bet elektra dingo. Ir kas keisčiausia – tris valandas, kol ten buvau, ji taip ir neatsirado. Kiek dar ilgai sediškiai išbuvo be elektros, nežinau, tad ir stebėjausi, kad XXI amžiuje tarnybos dirba lėtai. Nemanau, kad nuo lietaus galėjo sugriūti kokia pastotė.
Ir dar apie jo didenybę lietų. Jei jis užklups jus Mažeikių miesto stadione, pasislėpti tikrai neturėsite kur. Tiesa, ten yra dengtas tarpas tarp dviejų stadionų, bet kai pila didelis lietus su vėju, nepasislėpsi – košia kiaurai. Gaila buvo ir futbolininkų, kurie žaisdami ant dirbtinės žolės taškėsi po vandenį – žaidė jau nebe futbolą, o vandenspyrį. Kaip manote, juk galėtų būti nauja sporto šaka? O sirgalių noras – pastogė nuo lietaus.
Praėjusią savaitę, liepos 13-ąją, kviečiau mažeikiškius pasižiūrėti žemaičių šventės, bet dėl to paties lietaus ji neįvyko. Kaip kažkas pastebėjo socialiniuose tinkluose, senieji žemaičiai turėjo drąsos ir jėgos laimėti Durbės mūšį, o mūsiškiai, dabartiniai, išsigando paprasto lietaus. Beje, tą penktadienio vakarą lijo negausiai. Kitą kartą tikrai neprisiimsiu tokios atsakomybės ir į žemaičių šventes nebekviesiu…
Vasara džiaugiasi ir vaikai: jie gali nuo ryto iki vakaro būti kieme, žaisti, išdykauti, karstytis po medžius – ko mes patys neprisigalvodavome? Yra ir tokių, kuriems pasiseka pabūti kokioje nors stovykloje – ten poilsis organizuotas ir turiningas. Tai, žinoma, priklauso nuo stovyklose dirbančių vadovų. Vienintelis trūkumas – kai kurie vaikai, ypač mažieji, labai greitai pasiilgsta savo tėvelių… Jei jie būtų šalia, tikrai nieko netrūktų. Vyresnieji tokio trūkumo nejaučia – jiems egzistuoja kitokios normos ar taisyklės.
Pagalvojus apie vasaros vaikų stovyklas, man kartais kirba nelabai gera mintis, kad ne visų tėvų vaikai į jas gali patekti. Vis dėlto skirti beveik du šimtus eurų vaiko dešimties dienų stovyklai ne visi išgali. O jei šeimoje – du vaikai? Mūsų prezidentė džiaugiasi, kad į stovyklas gali išvykti socialiai remtinų, nepasiturinčių šeimų vaikai, iki tol gal nematę jūros. O ką daryti kitiems, kurių tėvai gal kažkiek ir uždirba, bet ne tiek, kad galėtų leisti savo atžalą į stovyklą… Taip ir vaikšto ar bėgioja tokie vaikai po kiemus, gatves. Kai kam sukirba ir bjauri mintis: kažin kaip leidžia laiką tie tėvai, kurių vaikams į stovyklas padeda patekti valstybė, – įtemptai dirba ar atsipūtę ramiai ulioja? Bet ką ir pastaruoju atveju sakyti – nė vienas vaikas tėvų nepasirinko… Kokie atiteko, su tokiais ir reikia gyventi. Nebent kas nors pasirūpina jų saugumu ir geresniu gyvenimu. Kelionė prie jūros – mažmožis, dovanėlė, bet ir tai gerai, kai laimės akimirkų ne kažkiek tenka. Idealas – darni šeima ir laimingi vaikai. Bet ar jis visada pasiekiamas?
Beje, apie stovyklavimą už tėvų pinigus. Mano pažįstama šeima vaiką į stovyklą išleido: už dešimt dienų suplojo vos ne du šimtus eurų (štai iš kur mano duomenys apie kainas), bet vos savaitei praėjus jų atžala paskambino ir pareiškė, kad jau nori į namus. Esą toje stovykloje nėra kas veikti – kiek galima sportuoti vis toje pačioje salėje? Stovykla įsikūrusi gražioje vietoje, bet kai tėvai pamatė, kaip vaikai ten gyvena, nusivylė: geležinės lovos – dar iš sovietinių laikų studentų bendrabučių, nameliai verkiant prašosi remonto, vietoj užuolaidų – kažkoks nuskuręs audeklo gabalas. Pasakysite, kad ne komfortas svarbu. Gal tai ir bus tiesa, bet jo nors kiek norėtųsi. O jeigu vaikai stovykloje neturi ką veikti – tai jau akmuo į vadovų daržą…
Taip ir grįžo mano mažasis kaimynas į namus. Ar norės stovyklauti kitais metais? Dabar jau mąsto, kad gal ir norės, tik ne tiek ilgai…
Rytoj drįstu kviesti visus į Sedą – gal folkloro festivaliui „Gėid vuolungēlė“ nei lietūs, nei elektros gedimai nesutrukdys?