Lietuva – didelių stebuklų šalis

Šisbeitauskas

Ar pastebėjote – miestas, pavenčiai, poilsiavietės, pakelės tapo daug švaresnės. Niekur nebesimėto skardinių nuo gėrimų, plastikinių alaus, limonado ar mineralinio vandens butelių. Ir visa tai dėl to, kad pirkdami šiuos gėrimus dabar iš anksto mokame dešimties eurocentų užstatą – už tarą. Kitaip vadinamą depozitą.
Nežinau, kas tai sugalvojo, bet tikrai protingas sprendimas. Jei kartais kas, išgėręs skardinę alaus, ją numeta ar švysteli į šiukšlių dėžę, netrukus atsiranda sanitarai, kurie tą netvarką panaikina ir skardinė atsiduria jų maišuose. O vėliau – ir taromate. Puikiai išspręstas reikalas.
Keletą kartų taromato paslaugomis jau teko pasinaudoti ir man. IR KĄ JŪS MANOT? Mane sužavėjo tas iš taromato aparato sklindantis skardinės ar plastikinio butelio traiškymo garsas, po kurio ekrane pamatai, kad tau sugrįžo valstybei (ar prekybininkams) paskolinti dešimt centų.
Paminėjau alų, tad negaliu apeiti ir visur skalambijamos temos: nuo rugsėjo, pirkdami alų ar kitokį alkoholinį gėrimą, turėsime parodyti asmens tapatybės dokumentą. Didesnės kvailystės iki šiol nebuvau girdėjęs. Suprantama, jei alų perka jaunuoliai, dėl kurių amžiaus gali suabejoti, – prašom, pardavėjos taip apsidraudžia, bet kai dokumentą turės pateikti ir vyresni žmonės, tai jau absurdas. Tikriausiai čia siekiama tokio efekto: jei aš tuo metu dokumento neturėsiu, tai alkoholio nenusipirksiu, o paskui gal net persigalvosiu ir nebegersiu. Tokių gali būti daug, tad ir velnio lašų pardavimai sumažėtų. Šiaip ar taip, situacija labai įdomi. Eilinį kartą galime įsitikinti, kad Lietuva – didelių stebuklų šalis. Beje, girdėjau kalbas, kad ateityje be asmens dokumento nenusipirksime ir tabako gaminių. Tada jau Lietuva bus superstebuklų šalis.
Kas ten žino – gal parodžius dokumentą jis bus kažkur užfiksuojamas ir taip vyktų slaptas tyrimas, kiek alkoholio vienas ar kitas pilietis yra pirkęs. Aš visiškai nenorėčiau, kad mano asmens duomenys figūruotų kažkokiose prekybos centrų suvestinėse. Mes ir taip daug kur juos viešiname: kas nors nutinka, tuoj prašoma dokumento ar asmens kodo.
Visai neseniai ties viena parduotuvių prie manęs priėjusi mergina paprašė atsakyti į kai kuriuos klausimus. Aišku, ten reikėjo ir vardo, ir pavardės, bet kai paklausė asmens kodo ir telefono numerio, atsiprašiau ir pasitraukiau. To dar betrūko! Kiek pastebėjau, kai kurie žmonės išpila viską, ko tik klausiama, o paskui stebimės, iš kur kažkas žino mūsų adresus, telefonus, asmens kodus. Nuo tokių duomenų perdavimo netoli ir iki sukčiavimo. Tad būkime atidūs ir savo asmens duomenų nešvaistykite, kur papuola, kad nesąžiningi asmenys tuo nepasinaudotų.
Prieš savaitę Šerkšnėnuose vyko minias žmonių sutraukusi Aviacijos šventė. Į ją suvažiavo kas tik galėjo, nes tokį renginį rajone išvysi ne kasmet – gal dėl to jie ir organizuojami kas ketverius metus, kad mažeikiškiai jų pasiilgtų.
Šventė išties buvo puiki, nors teko sutikti murmančių, kad prieš ketvertą metų buvo įdomiau. Bent jau aš nepastebėjau, kas ten buvo kitaip: tada koncertavo ne tas atlikėjas ir buvo pasirodę keli naikintuvai. Matyt, jų sukeltas triukšmas mažeikiškiams ir paliko didžiausią įspūdį.
Atvykę į šventę paganyti akių mažeikiškiai matė jiems skirtą paradinę pusę, bet kol tai įvyksta, reikia daug ir apgalvotai dirbti. Pačios šventės metu jo organizatoriams į pagalbą atėjo savanoriai – jie prižiūrėjo tvarką, reguliavo eismą, tikrino leidimus, žodžiu, rūpinosi, kad šventėje visiems būtų patogu. Bet minia yra minia: teko ne kartą stebėti, kad mažeikiškius reikėjo varinėti iš „stop“ juosta užtvertos teritorijos – juk ji ten ištiesta ne be reikalo: važinėja technika, skraido lėktuvai, tad maža kas gali atsitikti.
Tvarka yra tvarka ir jos reikia laikytis, nors pasitaikė matyti nelaimingų ir supykusių veidų: esą, kodėl mes negalime prieiti ir į lėktuvus pasižiūrėti iš arčiau – gal net pačiupinėti.
Šventėje netrūko ir prekybininkų, bet šiuo atveju aš ne apie juos. Sutikau žmogelį, kuris skundėsi sukčiaujančiais prekybininkais prekybos centruose. Pamatęs akcinę apelsinų kainą ir nusprendęs jų nupirkti vaikams, žmogus prie kasos pastebėjo, kad kaina jau nebe ta. Jis apie tai papriekaištavo kasininkei. Ši kažkur kažkam paskambino ir sužinojo, kad apelsinų, parduodamų akcine kaina, limitai baigėsi, o seną kainą salės darbuotoja esą pamiršo pakeisti. Žmogus džiaugiasi savo pastabumu, o kiek yra tokių, kurie, galvodami, kad perka pigesnę prekę, moka už ją kaip įprastai – ne visi atidžiai seka, ką rodo kasos monitoriai ar kas išspausdinta čekyje.
Turgeliuose šiomis dienomis pilna grybų: baravykų, raudonikių, voveraičių, šilbaravykių – visų ir neišvardysi. Žmonės teigia, o ir „feisbuke“ prikrauta nuotraukų, kad baravykų miškuose – kiek tik nori. Bet kiek teko girdėti iš pažįstamų, iš tiesų tų baravykų ne tiek jau ir daug, o gal ne visi žino, kur jie auga…
Kalbant apie grybus, prasikiša dar viena Lietuvos, kaip stebuklų krašto, ypatybė: einant grybauti į mišką reikia neštis ir liniuotę – esą ne visus grybus galima pjauti, be to, reikia žinoti, kaip tai daryti – netaisyklingai „nugrybavus“ galima sulaukti baudos.
Ateinančią savaitę sveikinsim Onas, o rytoj – joms skirti atlaidai tradiciškai vyks Židikuose.
Tad, mielos Onos ir Onutės, su jūsų gražia vasariška švente!
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video