- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Lietuvai trūksta stiprių profsąjungų? Ar tikrai?

Virginija VILIMIENĖ

Turime du mitus ir abu jie neteisingi. Pirmas – Lietuvoje profesinių sąjungų pagrindą sudaro viešojo sektoriaus profsąjungos. Ne. Vadovauju vienai stipriausių ir gausiausių profesinių sąjungų Lietuvoje – Naftininkų profesinei sąjungai. Mūsų organizacija vienija 40 procentų naftos perdirbimo įmonės „Orlen Lietuva“ ir jos dukterinių įmonių darbuotojų. Esame nuolat auganti organizacija. Antras mitas – Lietuvai trūksta stiprių profsąjungų. Ar tikrai? Štai mūsų bendrovėje neseniai pasikeitė vadovai. Labai pajutome, kaip jiems trukdo stipri profesinė sąjunga.
Kodėl stipri? Nes išgyvenome visus pokyčius įmonėje. Skirtingus savininkus ir vadovus. Daug, labai daug mėginimų mus silpninti ir dar daugiau kovų dėl mūsų žmonių gerovės. Išgyvenome ekonominę krizę ir po jos sekusią ne lengvesnę „geležinkelių krizę“. Teko priimti daug skaudžių sprendimų, kad išlaikytume žmonių atlyginimus, ir patirti ilgų derybų prieš kur kas gausesnes ir gudresnes darbdavio teisininkų pajėgas.
Kuo sunkesnes kovas laimėjome, tuo daugiau narių pritraukėme.
Ir štai mes „naujame fronte“. Nauji įmonės vadovai. Lietuviai, turintys daug patirties įvairiose įmonėse. Ir dar daugiau – mokantys daryti įtaką darbuotojams. Išgirdome daug užuominų, kaip vienoje tarptautinėje įmonėje vadovai „gerai sugyveno su darbuotojų taryba“. Kuri lyg ir turėtų būti darbuotojų atstovais. Tačiau buvo lojalūs darbdaviams.
Natūralu, kad prie lojalių ir labai „sukalbamų“ darbuotojų atstovų pripratę vadovai pirma nustemba, o po to pykteli, suvokę, kad įmonėje esanti darbuotojų organizacija yra gausi ir stipri.
Nieko keisto, kad pyktelėję ima „laužyti ragus“ nepaklusnioms profsąjungoms. Kadangi žmonės protingi, jie imasi ne tik veiksmų, bet ir komunikacijos. Koks karas be propagandos? Juolab kad Lietuvoje labai patraukli šmeižto taktika.
Mes keletą mėnesių jaučiame tam tikrus procesus įmonėje ir jų nepavadinsi gerais. Pokyčiai sutapo su įmonės vadovybės pasikeitimu. Vienas iš jų ne kartą pasidalijo patirtimi, kaip gerai prieš tai dirbo su lojalia darbo taryba tarptautinėje įmonėje.
Naftininkų profesinė sąjunga niekada nebuvo lojali įmonės vadovams. Jos funkcija – ginti darbuotojų interesus. Esame viena iš didžiausių profesinių sąjungų Lietuvoje, mūsų organizacijoje – beveik pusė įmonės darbuotojų. Turėjome labai įvairios patirties su įmonės vadovais krizės metu ir po jos. Tačiau visada buvome principingi, o stabilus profesinės sąjungos narių skaičius tai parodo. Žmonės mumis pasitiki.
Nieko keisto, kad tai nelabai patinka naujiems įmonės vadovams. Pastarosiomis savaitėmis gamykloje pasklido tiesos neatitinkanti informacija apie profesinę sąjungą. Nors visi mūsų organizacijos tarybos nariai yra pasirašę pasižadėjimą neplatinti informacijos ne profesinės sąjungos nariams. Dirbame įmonėje, kurioje yra labai daug jautrios informacijos. Dėl to tokia ir tvarka dėl duomenų skleidimo. Ši tvarka nustatyta pačios organizacijos balsavimu.
Kažkas pasistengė įtikti naujiems vadovams, sulaužė vidinę mūsų organizacijos tvarką, paėmė fragmentinę informaciją ir ją „pagražinęs“ gandais lapeliuose paskleidė įmonėje.
Jau žinome, kad buvo ir antras žingsnis – laiškai vienam ar keliems naujienų portalams.
Tai rodo, kad imamasi plačiau veikti prieš Naftininkų profesinę sąjungą. Šis bruzdėjimas labai sutampa su artėjančiais mūsų organizacijos pirmininko rinkimais. Jau girdėjome nepasitenkinimo, kad į pirmininkus negali kandidatuoti žmonės, į profesinę sąjungą įstoję prieš mėnesį ar kelis. Profesinės sąjungos nuostatuose rašoma, jog į pirmininkus gali kandidatuoti žmogus, kurio narystė profesinėje sąjungoje – ne trumpiau nei 3 metai.
Kažkam tai nepatinka. Tačiau tai yra visos profesinės sąjungos sprendimai. Dėl tokių sprendimų esame dideli, vieningi ir sunkiai suskaldomi. Atrodo, kad tai taip pat neparanku tiems vadovams, kurie nepratę dirbti su savo teises žinančiais ir už jas kovojančiais darbuotojais.
Taigi. Ar tikrai Lietuvai reikia stiprių profesinių sąjungų? Kurios turi stiprias tradicijas, aiškią struktūrą ir sėkmingą istoriją?
Ar lojalių ir lengvai valdomų darbo tarybų, kurias įteisino naujasis darbo kodeksas? Jį priimant daug profesinių sąjungų atstovų sakė, kad tai – darbdaviams naudingiausias įrankis. Tada politikai šaipėsi, jog profsąjungos bijo konkurentų.
Dabar jau realiai matyti šio sprendimo rezultatai. Skaldyti darbuotojus įmonių viduje ir
kurti tarybas. Nes stiprios profsąjungos nervina, su jomis reikia derėtis, jų nepastumsi ir nepagąsdinsi. Lengviau – suskaldyti.

Virginija VILIMIENĖ,
Naftininkų profesinės sąjungos pirmininkė