Lietuviais esame…

Pagaliau radau atsakymą į klausimą: kur dingo mūsų entuziazmas ir pasiryžimas, patriotizmo jausmas, pagriebęs ir nešęs visus kaip viena didžiulė banga Nepriklausomybės link. Ta banga pakilo ir atslūgo, palikusi ramiame (ar sąlygiškai ramiame) krante mus visus. Paliko kaip robinzonus: o dabar kurkitės ir kurkite, naikinkite ir statykite, mokykitės gyventi kitokiomis bendravimo ir bendradarbiavimo sąlygomis. Patriotizmo egzaminą išlaikėme. O štai antrasis – kasdienio darbo ir sugyvenimo išbandymas – buvo kur kas sunkesnis.
Tad ir klausinėjame vienas kitą jau gerą dešimtmetį: negi Sąjūdis ir Baltijos kelias buvo tik kitokio gyvenimo ir sugyvenimo viltis, graži vizija, kuriai nebuvo lemta išsipildyti? Negi ir toliau mes būsime tik lietuviai iš anekdotų: gudrūs, pavydūs ir šiek tiek apatiški. Pasyvūs, apolitiški ir dažniausiai linkę ginti tik savo kiemą…

Kelias dienas praleidau M. Mažvydo bibliotekoje vartydama šimto metų ir šiek tiek „jaunesnius“ laikraščius. Įsivaizduokite, koks nustebimas apėmė, kai suvokiau, jog mūsų istorija išties „juda“ spiralės principu. Ir jei būties plokštumas suvertum ant vienos didelės adatos, paaiškėtų, kad kiekviename lakšte – galybė pasikartojimų. Keičiasi tik datos, vardai, vietovardžiai. Nesikeičia problemos, svarbiausieji klausimai ir didžiausios klaidos. Ir suvokimas – kiek nepelnytų ir dviprasmių išbandymų mūsų tautai lėmė likimas.
Pasiaukojimas, patriotizmo dvasia, noras keistis ir keisti, tikėjimas, kad kada nors tauta turės viską, apie ką svajojo ir ko vardan aukojosi, dirbo, kūrė. XX amžiaus pradžia. Spaudos draudimo panaikinimas, tautinis atgimimas, lietuvybės puoselėjimas, darbas „dykvietėje“, nes vienintelis tikras dalykas buvo Lietuvos idėja. Aplink – budri caro prižiūrėtojų ar vokiečių kariškių akis, prolenkiškai, prorusiškai ar provokiškai nusiteikę valdininkai, dvarininkai ir… saujelė inteligentų, metusių iššūkį į karo sūkurį pasinėrusiai Europai: „Mes esame!“
Dievulėliau, sakiau sau, versdama lapą po lapo. Tie lapai jau spėjo pagelsti ir aptrupėti, autorių jau seniai nebėra ant šios žemės. Ir keista, skaitydama senus laikraščius, labiau įsivaizdavau ne pirmuosius žurnalistus ar laikraščių ir žurnalų bendraautorius, o skaitytojus. Kaip reikėjo gyventi, kasdien sulaukiant nerimastingų žinių? Visa Europa, visas aplinkinis pasaulis alsuoja karščiu lyg ugnikalnis, vienas karas baigėsi, neilgas atokvėpis, ir vėl viskas prasideda iš naujo. Tai yra, tuoj prasidės… Trisdešimt šeštieji. Sovietų sąjunga ir Suomija, pilietinis karas Ispanijoje, Hitlerio pareiškimai ir Stalino notos. Mažytė salelė vis labiau kaistančios lavos jūroje. Salelė, puikiai suvokianti, kad jai ir vėl lemta tapti didelių kariaunų vieškeliu. Sutryps ar nesutryps? Tačiau gyvenimas teka savo vaga, lietuviams reikia kurtis ir kurti, gimdyti ir maitinti…
1940-ieji. Dar tik birželio pradžia. Dar keli „Lietuvos aido“ ar „XX amžiaus“ numeriai, keliasdešimt puslapių, ir žinau, ką pamatysiu. Stalininės valdžios ultimatumą ir mūsų šalies valdžios raginimą: „Didžiosios karo mašinos paslaptys mums nėra žinomos, tad ir šį kartą mums lieka laukti tolimesnio įvykių plėtojimosi. (…) Dar kartą: didžiausia drausmė, didžiausia rimtis, didžiausias tautinis ir valstybinis susipratimas tegul viešpatauja Lietuvoje“ („XX amžius“, 1940-06-15). Birželio 18-ąją – kitas tonas, kitas veidas, kitoks tekstas…
Istorikai ir politologai ginčijosi ir ginčysis, ar galėjo viskas būti kitaip. O mane įtikino žurnalisto ir rašytojo, „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus Juozo Keliuočio interviu, išspausdintas dar 1936-aisiais. Nusirašiau šiuos kelis sakinius žodis žodin. Noriu, kad ir jūs juos išvystumėte. Ar jie negalėtų būti atsakymas į ano meto lietuviams ir mums šiandien aktualų klausimą: kokie esame ir kodėl?
„Lietuvių tauta yra labai nuoširdi ir gaivališka: ji nemėgsta jokio dirbtinumo ir pompastiškumo, ji nepasiduoda jokiai prievartai ir jokiam mechaniškam schematizavimui. Lietuvis, kai susiduria su daug didesne už save jėga, tai jis nei su ja kovoja, nei jai pasiduoda: jis jai tik iš viršaus nusilenkia, įsirašo į atitinkamą organizaciją, rodos, vykdo visus jos nuostatus, bet visa tai daro dirbtiniu būdu, neįdėdamas savo sielos, nepareikšdamas savo iniciatyvos – viduje jis pasilieka laisvas ir gyvena savitu, individualiu gyvenimu. Jei jis kovotų – galėtų tapti nugalėtas. Bet jis naudojasi pasyviu pasipriešinimu, kuriam nugalėti nėr pasauly jėgos. Jis nėra sustingęs ar ištižęs: jei kas įtikina jo sielą, paveikia jo intelektą, padega jo širdį ir pažadina laisvą valią įsitraukti į kurią nors akciją, tai jis tada parodo daug pasiaukojimo, užsidegimo ir daug veiklumo. Tik tokius uždavinius jis entuziastiškai ir tiesiog herojiškai vykdo, kuriems pritaria jo siela, kuriuos jis pats yra giliai priėmęs“.
Tokią dovaną gavau praėjusią savaitę Vilniuje. Ja ir norėčiau pasidalinti.
A. M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto