Šisbeitauskas
Nepradėsiu šios savaitės bendravimo nuo antradienio įspūdžių, kai socialinių tinklų pagrindinė tema buvo sniegas. Pradėsiu mintimis apie žmonių gerumą.
Praėjusį sekmadienį šventėme Motinos dieną, sveikinome savo brangiausius žmones. Sveikinti, pagerbti juos galima įvairių įvairiausiai. Pasirodo, pasveikinti, nudžiuginti galima ne tik savo, bet ir kitas mamas. Taip padarė mano kolegė ir jos vyras – neįgalų vaiką auginančiai mamai padėjo iš Telšių parsivežti specialų jo reikmėms pritaikytą vežimėlį. Tam berniukui ir jo mamai dar labai reikėtų ir batuto su tinklu – kaip lavinančios ir nuo pavojų saugančios konstrukcijos. Kolegė per „feisbuką“ kreipėsi į geros valios žmones – gal kas turi atliekamą. Tad, gerbiami mažeikiškiai, – nelikit abejingi – gal to batuto jums jau nebereikia, o gal nelabai reikia?
Trečiadienį išgirdau keistą žinią – gyva esanti močiutė ir jos artimieji gavo mirties liudijimą, tad senolė dešimt dienų, kol valdininkai ištaisė klaidą, buvo laikoma mirusia. Puiku, kad nesusipratimas baigėsi gerai – tai reiškia, kad ši močiutė dar tikrai ilgai gyvens, nes Anapilyje jos dar tikrai nelaukia. Tegu taip ir būna – ten suspėsime visi, ir vietos, ko gero, yra.
Dabar galime pakalbėti ir apie gegužės 9-osios – antradienio rytą. Tai, kas darosi už lango, pamačiau naktį ir labai sunerimau, nes tą dieną buvome susiruošę keliauti po rajoną. Snigti vis nesiliovė, kiek jo buvo priversta – visi matėm. Stebėjomės, kad, žydint sodams, tiesa, dar ne visiems vaismedžiams, darosi tokie dalykai. Gaila jau pražydusių trešnių ar slyvų – kokios bus pasekmės, dar pamatysim. Nors išmanantys žmonės teigia, kad ne sniegas žydintiems sodams yra baisus, o šalnos. Tik vargu, ar galėsime patikrinti, dėl kokios priežasties mėgiamų uogų derlius buvo prarastas ar sumažėjo.
Dabar apie kelionę… Nors dar snigo, bet ryžomės. IR KĄ JŪS MANOT? Nepralaimėjom. Seda mus pasitiko be jokio sniego – tik šlapiais žolynais. O kol vaikščiojom po miestelį – ir saulė retkarčiais įspysdavo. Toliau – saulės nutvieksta Renavo dvaro sodyba, paskui – tokie pat Židikai. Orai netrukdė aplankyti ir nuostabų Dautarų dvarą, apžiūrėti Ritinės piliakalnį. Šiek tiek Dievulis supyko, atvažiavus prie Griežės piliakalnių, – gal nepatiko, kad ekskursiją ten baigiame. Vėl dangus maišėsi su žeme. O kai susėdome į autobusą, sušvito saulė… Ji mus pasitiko ir sugrįžus į Mažeikius.
Kai pasiklausiau meteorologų komentarų, paaiškėjo, kad sniegas gegužės mėnesį – Lietuvoje ne stebuklas. Yra snigę net birželį. Man tai tikrai buvo pirmas kartas – prisimenu vos ne prieš trisdešimtmetį švęstą kolegos gimtadienį – tada gamtoje fotografavomės vienmarškiniai, o šį gimtadienį jis pasitiko su nuostabia puokšte – stovėdamas sniege. Koks skirtumas – vis tiek su gimtadieniu, Augustinai!
Esu tikras lietuvis: abėcėlę, dar kitaip – raidyną, pažinau ir skaityti išmokau senokai – šiek tiek mažiau nei prieš pusę amžiaus. Ir dabar jau keletą metų stebiuosi, kad kažkas nori mūsų raidyną – čia jau tikriausiai būtų – alfabetą – išbjauroti svetimomis raidėmis. W, Q, X – kas čia per monstrai? Pirmąją gal prosenelių maldaknygėse mačiau, o kitos? Tokia W gal Spaudos draudimo metais buvo? Bet ką tai reiškia dabar, kai jau šimtmetį esame valstybė ir norime lietuvišką abėcėlę paversti tuo man niekada nepatikusiu žodžiu „alfabetas“?
Tiesa, antrame asmens dokumento puslapyje valdininkai tegu rašo bet kokiomis raidėmis, o mūsų paso pirmo puslapio teršti svetimybėmis nevalia. Čia aš net nenoriu paliesti mūsų protėvių ir senelių žemaičių – tokių persivertinėjimų jie tikrai nesuprastų.
Šioje srityje tikrai esu kategoriškas ir jei manęs kas klausytų, taip elgtis uždrausčiau. Būčiau panašus į mūsų valdžią – jei kas nepatinka ar nesugebama išspręsti kitaip – nueiti lengviausiu keliu – imti ir uždrausti.
Kiek draudimų, apribojimų yra ir dar bus priimta vykdant alkoholio kontrolę… Su kai kuriomis tikrai sutinku – riboti pardavimo laiką, kitus įsigijimo kelius, bet paskutinis pasiūlymas galutinai išmetė iš vėžių – uždrausti lauko kavines, net jose geriamą alų. Ar tokių draudimų siūlytojai iš kokių nerealių ratų iškrito ir dar labiau smegenis susitrenkė, ar jų išvis neturi? Jei jau einame į Europą, tai pasižiūrėkime, kaip ten yra – sezono metu visas gyvenimas ir verda lauko kavinėse, terasose. Pas mus kažkodėl gyvenimas tapo labiau orientuotas ne į Europą, o į Naisių bažnytkaimį, į jo valdovo norus ir užgaidas. Jeigu ten savaitgaliais ar švenčių metu žmonės negali atsigerti butelio alaus, nes bijo, tai jau atleiskit – kas čia per demokratija?
Ir išvis – mūsų šalies vadovai pastaruoju metu užsirekomendavo kaip kažkokie draudimo politikos vykdytojai, taip dar kartą parodydami savo nesugebėjimą tvarkytis šalyje: jei ko negaliu, nemoku padaryti ar pakeisti – imsiu ir uždrausiu.
Taigi, kol dar viskas neuždrausta… Gerbiami slaugos darbuotojai, šiandien tinkamai atšvęskite savo profesinę šventę, o rytoj mūsų laukia lietuviškoji Meilės arba deivės Mildos diena.
Tad puikių švenčių!
sisbeitauskas@santarve.lt
