Lietuvos 100-metį ne tik švęskite, bet ir pajuskite širdimi

Šisbeitauskas

Jei pasakysiu, kad savaitgalį, o po to – dar kelias dienas neveikė vienas iš geležinkelio tilto liftų, tikriausiai jau nieko nenustebinsiu. Na ir kas, kad valdžia žadėjo, jog tų problemų daugiau nebus, jos pažadai – kaip vanduo nuo žąsies – nubėgo ir tiek. Jei valdžia imtų ir pasakytų, kad po šeštadienio ateis sekmadienis, žmonės vargu ar patikėtų – ką sako mūsų rajono valdžia, dabar jau sunku priimti už tiesą.
O dėl geležinkelio perėjos yra dar vienas, mano galva, geras pasiūlymas: jeigu „Lietuvos geležinkeliai“ leistų įrengti atsarginę antžeminę pėsčiųjų perėją, kodėl mažeikiškių saugumui prie jos neįrengus automatinių vartų su šviesoforu – atvažiuojant traukiniui tie vartai imtų ir užsidarytų, papildomai dar užsidegtų raudonas šviesoforas. O tas monstras, vadinamas pėsčiųjų tiltu per geležinkelį, tegu ir stovi kaip paminklas, simbolizuojantis niekam tikusius XXI amžiaus technikos laimėjimus ar stebuklus. Dar jį būtų galima pavadinti paminklu tokį „stebuklą“ sugalvojusiems, pastačiusiems ir įrengusiems besmegeniams. Taip mes ir vėl būtume pirmi – vargu, ar Lietuvoje toks paminklas kur nors yra.
Ir dar vienas pastebėjimas apie geležinkelį – tokia reguliuojama pėsčiųjų perėja jokiu būdu neturėtų dirbti taip, kaip į Viekšnių pusę veikianti geležinkelio pervaža: ją vairuotojai ypač keikė praėjusią savaitę: esą keletą rytų prie jos teko praleisti nemažai laiko, nes ji uždaroma gerokai anksčiau prieš pasirodant traukiniui. Ir kas svarbiausia – geležinkelininkai kažkaip sugeba sudaryti tokius traukinių  grafikus, kad jie pro Mažeikius važiuotų būtent tuo metu, kai žmonės skuba į darbus, vaikai – į mokyklas.
Kai pagalvoji, mažeikiškiai turėtų būtų dėkingi geležinkeliui už tai, kad miestas atsirado, bet tikriausiai niekas nepagalvojo, kad paskui jis amžių amžiams liks it rakštis užpakalyje. Blogas palyginimas – paprastą rakštį įmanoma ištraukti, o geležinė nejuda nei pirmyn, nei atgal.
Pasitikus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį spręsti, kokį paminklą, simbolizuojantį mūsų miestą, reikėtų pastatyti, jau nebereikia – tam puikiausiai tinka geležinkelis, senamiestį nuo mikrorajono atskiriantis ne tik bėgiais, bet ir tvora. Apie jų reikšmę, prasmę ir vertę nebekalbu – vis turiu galvoje tą rakštį.
Seniai norėjau pakalbėti apie vaistinių ir vaistų reikalus. Apie tai, kad vis žadama piginti vaistus, jau nebesinori kalbėti – čia panašu kaip su mūsų geležinkeliu. Nežinau, ar kas gali pasidžiaugti atpigusiais vaistais? Atpigimas gali būti tik toks, kad vietoj vienų vaistų pavadinimų vaistininkai pasiūlo pigesnius to paties poveikio vaistų variantus. Ne visi tuo yra patenkinti, nes, kiek teko girdėti, tų pigesnių medikamentų poveikis yra kitoks, atsiranda pašalinių reiškinių ir panašiai.
Pigiau vaistų galima nusipirkti tomis vadinamosiomis „laimės“ valandomis: žmonės žino, kokiomis valandomis ir kokiose vaistinėse reikia lankytis, jei nori nusipirkti vaistų pigiau. Viskas atrodo gerai, žmonės tuo naudojasi, ne kartą teko matyti ir pačiam stovėti ilgesnėje eilėje. Bėdelė ta, kad į vaistinę, kur skelbiamos tos valandinės akcijos, žmonės susirenka pirmosiomis jos minutėmis ir pyksta, kad ilgai reikia stovėti eilėje. Akcijos įprastai trunka kelias valandas, tad į vaistinę galima užsukti ir laikui baigiantis – tada žmonių arba nebūna visai, arba jų laukia vos vienas kitas. Juk nėra nustatytas tomis valandomis parduodamų vaistų limitas, tad ko taip skubėti? Nemanau, kad anksčiau įsigyti medikamentai yra dar pigesni ar geresni, tad ar verta gadinti nervus sau ir nuotaiką kitiems? Jei jau atėjai anksčiau, būk malonus – nebambėk ir palauk.
Ir dar viena problemėlė: tikriausiai visi pastebėjote, kad vaistinėse paprastai ant grindų yra pažymėta, kurioje vietoje laukti pirmajam eilėje stovinčiam žmogui. Taip padaryta siekiant konfidencialumo – juk ne kiekvienas nori apie savo bėdas pasakoti vaistininkei, kai šalia stovi ir klausosi pašalinis žmogus. Kodėl jis turi girdėti ir žinoti apie mano, pvz., sutrikusią šlapimo pūslės veiklą ar kankinančią nemigą? Bet tos vadinamosios „stop“ linijos dažnai nepaisoma. Ypač tomis akcijų valandomis – žmonės kažkodėl galvoja, kad stovėdami kuo arčiau aptarnavimo vietos vaistus nusipirks greičiau. Keletą kartų tokiems smalsiems ar nekantriems tautiečiams esu net pareiškęs pastabą ir parodęs, kur jiems reikia stovėti. Ir ne visada tokios pastabos priimamos palankiai – esą, kodėl jis negali stovėti, kur nori. Mano galva, tokius dalykus turėtų pastebėti ir vaistininkės, o esant reikalui, ir paprašyti klientų pasitraukti – mūsų vaistinės gana erdvios ir vietos jose yra.
Tokia mūsų įprasta kasdienybė, bet yra ne tik ji. Ši savaitė kitokia nei ankstesnės: antradienį šventėme žiemos iš kiemo varymo šventę – Užgavėnes. Kažkaip šiemet pasigedau klajoklių žydelių: ir blynus kepėme, saldainių turėjome, ir pinigėlius buvome suskaičiavę, bet į duris pasibeldė tik keletas nedrąsių persirengėlių. Matyt, tradicijos keičiasi, o ta šventė vis labiau persikelia į viešas erdves ir minima masiškai.
Ramiai praėjo ir raudonų širdelių, ko gero, populiariausia tarp darželinukų ir mokinių – Valentino diena. Visas dėmesys tikriausiai sutelktas į rytojaus – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio dieną. Jai skirtų renginių tiek mieste, tiek rajone daug, tad linkiu ne tik linksmintis, švęsti, bet ir širdimi pajusti šios neeilinės šventės gilią prasmę – juk mes tikrai nusipelnėme laisvės džiaugsmo.