Šisbeitauskas
Smagu, kai vidury savaitės būna išeiginė diena. Niekur nereikėjo eiti, niekuo rūpintis – tiesiog laisvadienis ir tiek. Nebeprisimenu, kada tokią dieną turėjau. Ir oras – nesvarbu, ar lyja, ar šviečia saulė. Juk namuose nei užlis, nei perkaisi. Ne taip, kaip antradienio vakarą, kai vis dėlto susiruošiau nueiti į Joninių šventę Pavenčiuose.
Nepasakyčiau, kad gailėjausi: šį kartą ir skėtį turėjau, bet nors ir lijo, jo neprireikė – priglaudė geri žmonės. Iš to, kad, nepaisant kartkarčiais prakiūrančio dangaus, žmonių nuotaika buvo puiki, visi linksminosi, šypsojosi, nusprendžiau, kad Joninės buvo šaunios. Tiesa, girdėjau, kad kai kas tą vakarą buvo nuklydęs į šventę Urvikiuose, spėjo apsilankyti ir Viekšniuose, bet nieko gero ten nepamatė, tad užklydo ir į Mažeikių šventę. Kokia buvo nuomonė apie ją, taip ir nesužinojau, nes jau gerokai po vidurnakčio, kai šventėje liko linksmintis tik jaunimas, nudrožiau namo. Ką ten man, seniui, su jaunimu po šlapią žolę trypti – dar kokia „kvaraba“ susuks.
Nieku gyvu nenoriu pritarti tiems, kurie buvo kitose šventėse ir sakė, kad ten nieko gero: negalvoju, kad, pabuvus kažkiek vienoje vietoje, paskui pasprukus kitur, galima pasakyti „nieko gero“. Juk, kaip sakoma, vienu užpakaliu kelių balių neapsėsi, tad susidaryti nuomonę apie šventę, ten vos pabuvus, neįmanoma. Juk tikrai, organizatoriai visur rūpinasi, kad šventė būtų juo įdomesnė, turiningesnė, ne tokia, kaip anksčiau.
Praėjusį savaitgalį teko pabūti miesto šventėje Plungėje. Patiko. Negaliu pasakyti, kad Mažeikiuose miesto šventė buvo prasta – juk visko užteko. Plungėje dar kitaip: šis miestas laimingas todėl, kad viską turi centre: senamiestyje – gražuolis parkas, kuriame vaikštinėjo ir ilsėjosi ponai, įvairiose vietose grojo dūdų orkestrai, parke – didingi dvaro rūmai… Tiesa, dabar apie juos sukiojasi statybininkai, bet Savivaldybės taryba ten vis tiek posėdžiavo. Pavydžiu plungiškiams ir dėl to, kad senamiestyje, tame pačiame parke, turi puikų Babrungo slėnį, kurį gamta lyg specialiai sukūrė, kad čia vyktų įvairios šventės – šį kartą čia šoko daugybė vaikų šokių kolektyvų, o vakare vyko pučiamųjų orkestrų festivalis, paskui koncertas ir diskoteka jaunimui.
Ir pagrindinis dalykas, kuris man labai patiko ir kuris leido susidaryti vaizdą, kas yra Plungė, – tame pat senamiestyje, centrinėje gatvėje, vykęs plungiškių paradas, kurio dalyvius pristatė komentatorius. Tiesa, ta eisena šiek tiek priminė sovietinį paradą, bet čia žmonės ėjo ne varu atvaryti, o šypsodamiesi, mojuodami savo miesto gyventojams, svečiams ir džiaugdamiesi, kad yra plungiškiai. Pamačiau, kiek šiame Žemaitijos mieste yra mokyklų, meno kolektyvų, įmonių, bendrovių, kitokių įstaigų… Žygiavo ir medikai, kultūros darbuotojai, sportininkai, su savo technika atvyko ugniagesiai gelbėtojai, policijos darbuotojai, net ūkininkai burzgino savo kombainus ir kitokią žemės ūkio techniką, o kur dar daugybė į miestą suvažiavusių senų automobilių parodos dalyvių. Beveik valandą truko ta teatralizuota eisena, bet nuobodu nebuvo nė kiek – net nukrapijęs lietus nuotaikos nesugadino, priešingai, vėl sušvitus saulei, ją dar labiau praskaidrino.
Smagu, kad vasarą yra daug švenčių. Dar viena jų laukia ir mūsų – šiandien Tirkšlių pušyne tradicinės Petrinės. Nepatingėkit, nuvažiuokite ten: kiek teko būti, visada laikas prabėga šauniai, juolab kad sukviesta daugybė muzikos kolektyvų, tad nepatiks vienas – bus kitas. Kada, jei ne vasarą, galite pasidžiaugti linksmybėmis gamtoje? Juk paskui vėl ateis ruduo ir vėl prasidės darbai, tad apie linksmybes nebus kada galvoti – tuo labiau, kad kol kas neturime didžiosios Kultūros centro salės – koncertų ir kitokių kultūrinių renginių teks palaukti.
Ai, ką aš čia vis apie šventes, lyg be jų nebūtų kitokių dalykų. Gyvenimas juk verda ir vasarą. Ir džiaugsmų, ir problemų – kiek tik nori. Visų pirma noriu pastebėti, kad iš V. Burbos gatvėje, jau nebežinau, kiek kartų persodintų ąžuoliukų, du vėl neprigijo: nors medžiai ir buvo pasodinti su lapais, palaistyti tiek žmonių, tiek lietaus, jų lapai vysta. Nenori kažkodėl kai kurie medžiai čia gyventi, nors tu ką. Tad juos teks sodinti dar kartą.
Dabar apie istoriją, į kurią nežinau pats kaip žiūrėti – juokais ar rimtai. Su kolektyvu pietavome viename senamiesčio restorane. Nepasakyčiau, kad prašmatniame, bet pakankamai jaukiame. Kai visus pakvietė sėsti prie bendro, jau paserviruoto stalo, pastebėjau, kad prie mano lėkštės yra tik vienas peilis, o kolegoms padėti du. Aišku, nepuoliau skųstis ar šaukti padavėjams, ramiai vieninteliu peiliu pasinaudojau valgydamas pirmą patiekalą. Tą peilį, kaip ir priklauso, palikau lėkštėje, tad padavėjas jį nusinešė. Kai atėjo eilė valgyti, rodos, kiaulienos kepsnį, jį atnešęs padavėjas pastebėjo, kad neturiu peilio. IR KĄ JŪS MANOT? Jis lyg niekur nieko pareiškė, kad aš kažkur pradanginau peilį – taip ir pasakė: „Tai ką, jau peilį pradanginot?“ Nežinau, ar jis tai teigė rimtai, ar juokaudamas, bet aš pasijutau tikrai nejaukiai, lyg būčiau tą peilį nukniaukęs. Juk nepulsi siūlyti tikrinti kišenes ar rankinę – gal iš tiesų apsivogiau? Kas ten žino, gal ėmė ir pasireiškė kokia kleptomanija. Atrodo, menkniekis, bet nebuvo malonu. Paskui visiems pasakojau, kad pietaudamas restorane spėjau „apsivogti“ ir, matyt, teks tikrai to imtis – šiaip ar taip, tapau vagimi. Ne savo noru. Gal namuose sukaupsiu kokią naują restoranuose nugvelbtų daiktų kolekciją? Iš tiesų kolegos teigė, kad ten buvę lašo formos šaukštai labai patikę… Ateis eilė ir šaukštams.
Tokia linksma-nelinksma istorija ir baigiu. O jūs, paskaitę laikraštį, pradėkite ruoštis į Tirkšlius, tad susitiksime Petrinėse.
sisbeitauskas@santarve.lt
