Kuo ilgiau gyvenu, tuo keistesnis požiūris į šventes. Ypač nuosavas. Pakalbu su draugais ir pažįstamais, tie sako, kad jaučiasi panašiai, mąsto taip pat.
„Nežinau, ką švęsti, – paaiškino vienas būsimas jubiliatas. – Klykauti „Valio!“, jei tavo gyvenimas sutrumpėjo dar metais? Net neprotinga!“
„Jau žinau, kaip viskas bus: susirinksime, išgersime, vėl visi linkės laimės, meilės ir sveikatos. Išleisiu galybę pinigų, nusibaigsiu tvarkydama namus ir ruošdama valgius. Negi tai ir vadinama švente?” – antrina kita sukaktuvininkė.
Nagrinėdami prieššventinės ir pogimtadieninės depresijos priežastis, pradedame mąstyti, kad mus jau slegia metų našta. Visiškai prislėgė.
„O štai vaikystėje negalėdavau užmigti prieš gimtadienį, taip rūpėjo, koks stebuklas įvyks, kaip mane visi sveikins, teiks dovanas, bus tortas ir kitokių skanėstų. Buvo tiek daug troškimų, ir nors vieno jų išsipildymas tapdavo švente…“
„Girdėjau, kaip viena garsi aktorė pasakė, jog metams bėgant svarbu ne tai, kad žmonės linkėtų norų išsipildymo. Svarbu – kad tų norų apskritai būtų. O jų, pastebėkime, vis mažiau. Ir gimtadienio šventė – ne tų norų sąraše.“
„Švenčiame, nes jaučiamės įsipareigoję tiems, kurie mus kvietė į gimtadienį ar kitokią puotą. Kviečiame ne tik draugus, bet ir reikalingus žmones, stengiamės, kad mūsų perkamos dovanos būtų lygiavertės toms, kurias gavome. Kažkokie natūriniai mainai…“
Cituoju šiuos įvairių žmonių požiūrius, kuriems dar visiškai neseniai pritariau ir aš pati. Iki lemtingos dienos, kuri privertė daug ką perkainoti. Pažvelgti visiškai naujai.
Priežastis – knyga, kurios herojai kalbėjosi apie tą patį – gimimo dienos prasmę. Motinos atsakymas sūnui skeptikui, kuris manė, jog ir ta data, ir šventė, ir dovanos neturi jokios prasmės,buvo labai netikėtas:
„KAŽKAS TURI DŽIAUGTIS, KAD TU ESI“.
Įsiklausykime: ne aš turiu džiaugtis, kad esu, o aplinkiniai: mano artimieji, draugai, brangūs žmonės – turi džiaugtis, turi pajusti ir parodyti tą džiaugsmą. Jie – tavasis veidrodis, kuriame atsispindi viskas: ir ydos, ir dorybės. Be jų esi JOKS. Ne veltui didžiausia bausmė visose kultūrose yra įkalinimas vienutėje. Kad taptum JOKS – nei geras, nei blogas, tiesiog be vertės, kuri įgaunama tik per santykį, atspindį, palyginimą.
Tad mūsų šventės – gimtadieniai, jubiliejai – skirti tam, kad patys galėtume susivokti, kiek per tuos metus, kuriuos nugyvenome, esame padarę gero ir blogo. Metaforiškai tariant, susirinkti atspindžius. Pasikrauti geros energijos, pajusti savo vertę, pagaliau – patirti malonumą bendraujant su mums neabejingais žmonėmis, kurie susirinko tam, kad DŽIAUGTŲSI, JOG TU ESI. O gal ir pagalvoti apie tuos, kurie nebeateina…
Ir ne taip svarbu, ar tai vaikystės dienų draugas, ar vadinamasis reikalingas žmogus. Jei jis atėjo į tavo šventę, jis iš tų, kurie sutinka DŽIAUG-TIS ir mano, kad tai teisinga. (Pas mirtinus priešus ar žmones, kuriems linkime blogo, iš kurių patys susirenkame blogį, pagaliau pas tuos, kuriems esame abejingi, džiaugtis neiname, o jei einame, esame baisūs veidmainiai…)
Taigi gimtadienis nėra šventė, kurios galima paprasčiausiai atsisakyti. Tai yra ir savotiškas įpareigojimas. Nėra žmonių, kurie neatsispindėtų kituose žmonėse (na, nebent Robinzonas). Nėra žmonių, kurie neturėtų ko pasikviesti į savo gimtadienį, kad pajustų kažką ypatinga, matydamas, kaip kiti džiaugiasi, kad jis yra.
Mes tiesiog apie tai nesusimąstome. Nors vertėtų…
Audronė MALŪKIENĖ
Lyg būtum pažvelgęs į veidrodį
