Mažeikiai – miestas be laikrodžio?

Šisbeitauskas

Pagrindinė miesto Kalėdų eglė vakar nušvito mikrorajono Šv. Pranciškaus Asyžiečio aikštėje. Prieš savaitę atkeliavusi į Mažeikius ji atrodė graži ir nepuošta – su natūralių kankorėžių girliandomis. Sužibus iliuminacijai ir papuošus eglę, jų jau nebesimatys. Tačiau taip ir turi būti. Šventė, turiu galvoje eglės įžiebimą, į Mažeikius atėjo, vakar ji baigėsi, bet tas spindėjimas, džiuginantis mažeikiškių širdis, tęsis visą mėnesį.
Šiemet kiek kitaip atrodo ir Kultūros centro fasadas: abipus neseniai atsiradusio šviečiančio įstaigos logotipo sužibo spalvotos eglės formos girliandos, o iš viršaus jį prislėgė dar kažkoks neaiškios formos papuošalas su angelu. Aišku, čia skonio reikalas, bet man tų spalvų ir papuošimų atrodo truputį per daug.
Jau seniai mieste pasigendu didžiulio laikrodžio – mano galva, jis labai tiktų kažkur prie to paties Kultūros centro, nes jis iš visų pusių puikiai matosi. Gražų laikrodį pagrindinėje miesto aikštėje turi Plungė, dar gražesnį – Naujoji Akmenė, tad kuo prastesni mes? Kažkada, po pirmojo remonto, laikrodis buvo ir ant autobusų stoties sienos, bet jis nustojo tiksėti – dingo ir daugiau nebeatsirado. O juk tokioje vietoje laikrodis tikrai reikalingas. Negi tai būtų prabangos dalykas – niekas juk šveicariško nepageidauja.
Kultūros centre šį mėnesį kone kas vakarą vyksta renginiai. Neseniai mažeikiškius į koncertą kvietė dainininkė MIA. IR KĄ JŪS MANOT? Ši skandalinga atlikėja paliudijo, kad iš tiesų yra skandalinga ir pademonstravo tikrą nepagarbos žiūrovams pavyzdį. Yra žinomas posakis apie žemaitišką punktualumą: „Pusvalandis – šen, pusvalandis – ten, ir nieko baisaus“. Bet juk ši dainininkė nekalba, kad yra kilusi iš Skuodo rajono, žodžiu, Žemaitijos. O koncertą pradėti vėlavo vos ne pusvalandį! Čia dar ne viskas: padainavusi maždaug pusvalandį pareiškė, kad ilga suknelė ją varžo ir trukdo laisvai judėti, tad išėjo persirengti. Žmonės taip ir nesuprato – ar čia jau pertrauka, ar reikia laukti, nes sėdėjo tamsoje, tik paskui užsidegė šviesos, suprask – pertrauka. Kiek ji tęsis – neaišku. Atlikėja sugrįžti neskubėjo, persirenginėjo gal vėl pusvalandį. Mažeikiškiai juokavo: gal dainininkė persirengti išvyko į namus, tad, jei būtų žinoję, kad tiek ilgai teks laukti, per tą laiką būtų į parduotuvę nuėję…
Jei lauki, tai ir sulauki, nors gal nekantriausieji ir išėjo į namus. Persirengusi MIA dainavo apie keturiasdešimt minučių. Ir viskas – koncertas baigėsi. Mažeikiškiai taip ir liko nesupratę, už ką mokėjo nemažus pinigus – už tai, kad galėjo pabuvoti Kultūros centre ir pasižmonėti laukiant dainininkės, ar už jos koncertą?
Kitoks buvo tame pačiame Kultūros centre vykęs liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ ir jo draugų prieškalėdinis koncertas-festivalis „Sukauškiekem sutrepsiekem“. Nors ir žemaičių buvo surengtas, bet koncertas prasidėjo laiku, tęsėsi daugiau nei dvi valandas. Žmonės liko patenkinti: šaunus „Kauškučio“ kolektyvas, puikiai šokantys jų draugai, svečiai iš Latvijos ir Baltarusijos. Negailėjo mažeikiškiai plojimų, džiaugėsi kiekvienu šokiu – viskas buvo gražu, draugiška ir iš širdies.
Šią savaitę teko pabūti ir parodos atidaryme muziejuje. Tikrai dėmesio verta paroda, suteikusi progą prisiminti senesnius laikus, nes joje eksponuojamos senos degtukų dėžučių etiketės. Prisiminiau, kad ir mes mokykloje turėjome krūvas tokių etikečių, keisdavomės jomis – panašiai kaip pašto ženklais, kuriuos kažkodėl vadindavome „markutėmis“. Taigi, stebint tas išdidintas, prieš daugybę metų matytas degtukų dėžučių etiketes, apima kažkoks apmaudas – kodėl ir mes jų negalėjome išsaugoti? Pasirodo, visa tai po kažkiek metų galėjo tapti muziejaus eksponatais. Manau, skaitydami šias eilutes, man pritariamai palinksės ne vienas mažeikiškis, tas unikalias smulkmenas rinkęs, bet neišaugojęs.
Dar prisimenu, kad mokyklos laikais be „markučių“ ir degtukų dėžučių etikečių kolekcionavimo, buvome užsikrėtę ir kalendoriukų rinkimu. Turėjome jų krūvas, o kur jie dabar – vienas Dievas težino. O kokia paroda iš jų išeitų! Et, jaunystė – kvailystė, kaip sakoma. Nors, kita vertus, mūsų smegeninės kiekvienu gyvenimo periodu veikia savaip – ir kas ten žino, ar, grįžę į mokyklinius laikus, nesielgtume visiškai taip pat?
Smagu, kad gruodį vyksta daug renginių ir neturime progos net pajusti tamsaus periodo – taip jis daug greičiau praeis ir neleis mums pasiduoti liūdesiui.
Keista, bet mus, žemaičius, išskiria ir orai. Jei Vilniuje ir jo apylinkėse sukinėjasi žiema, pas mus – pliusinė temperatūra, siautėja vėjai. Kažkurį rytą per Lietuvos radiją girdžiu, kad Vilniuje – atlydys, vakare žiūriu – baisus plikledis, galybė avarijų ir traumuotų žmonių. Ten – sniegas, ledas su vandeniu, o pas mus to baltumo – nė kruopelės. Visiškas pliusas ir beveik sausi šaligatviai. Na, bet geriau tokia žiema, nei vanduo ant ledo. Gal, sakau, medikai prieš Kalėdas pailsės? Nes po švenčių jiems paprastai atsiranda kitokio darbo…
sisbeitauskas@santarve.lt