ŠISBEITAUSKAS
„Mes, žydeliai iš Leckavos, norim blynų ir kakavos“, – šį antradienį tai, ko gero, daugiausia kartų nuskambėjęs ketureilis. Ir ne be reikalo, nes prieš kelias dienas iš kiemų varėme žiemą ir šventėme Užgavėnes.
Šauni buvo diena – iš pat ryto darbe aplankė grupė linksmuolių persirengėlių, atnešusių linksmybės ir geros nuotaikos užtaisą visai dienai. Į pavakarę tie patys linksmuoliai kvietė mažeikiškius rinktis prie Kultūros centro – čia įvyko persirengėlių suvažiavimas, į kurį atvyko net svečiai iš Šilalės. Dainos, muzika, šokiai, didžiulė dozė šmaikštaus humoro vėl pakėlė nuotaiką – Šisbeitauskas vos neįsitaisė naujos gyvenimo draugės, bet… Ši buvo pernelyg graži, kad tiktų į poras senam niurzgaliui.
Prieš Užgavėnes pasigirdo tikrųjų žydų niurzgėjimas, esą žydelių vardas juos įžeidžia, taip šaipomasi iš jų. Man dabar net sunku būtų pasakyti, kiek metų aš tą šmaikštų ketureilį moku, kiek metų mes linksminamės ne per Užgavėnes, o per žydelius – būtent taip pas mus daug kas vadina tą pavasario šventę. Ir aš niekada nebuvau pagalvojęs, kad ta šventė, tas pavadinimas yra susietas su tam tikra tauta. Nesąmonė kažkokia – žydeliai yra žydeliai, ir kitaip vadinamos tos šventės neįsivaizduoju.
Beje, kol žiopsojau Užgavėnių šventėje mieste, pražiopsojau žydelius, užsukančius į namus. Kai parėjau, niekas į mano duris jau nepasibeldė. Dabar kažkaip nejauku: juk sakoma – jei per Užgavėnes į namus neatėjo nė vienas žydelis, metai gali būti nekokie. Kas ten žino – gal tai teisybė? Aš save raminu, kad žydelių nevengiau ir su jais prisibendravau iki soties.
Blynus per Užgavėnių šventę valgė ne tik miestelėnai – jais gardžiavosi ir kai kurių mokyklų mokiniai. Nežinau, kaip kitose mokyklose, bet vienoje jų… patys mokiniai už blynus prašė pinigų. Matyt, prisiminė, kad ne už kalnų Kaziuko mugė, kuri į mokyklas jau yra įžengusi gana tvirtai. Aš visas tas prekybas, muges mokykloje vadinu verslo pradžiamoksliu.
Su kolegomis diskutavome dar apie vieną dalyką – jei vyksta prekyba, tai prekybininkai turėtų mokėti mokesčius, o jei prekiaujama maisto produktais, tai netgi reikėtų turėti kažkokį dokumentą, kad ta produkcija tinkama valgyti. Ir tai yra rimti dalykai – maža kas gali į valgį patekti: jeigu kam, neduok, Dieve, rimtai susuktų vidurius, kas atsakytų?
O vienas mano kolega antradienį iš pat ryto nenorėjo pripažinti, jog šventė yra tą dieną, nes stalo kalendorius rodė, kad ir Užgavėnės, ir Gavėnios pradžia yra trečiadienį.
Tik tada, kai aplink pradėjo siautėti tos šventės personažai, kolega žydelius pripažino. Aišku, tas kolegos priešinimasis buvo tik pasišaipymas iš kalendoriaus – kokie besmegeniai jį sudarinėjo? Juk nuo senų senovės Užgavėnės būna tik antradieniais. Pelenų diena tame kalendoriuje pažymėta ketvirtadienį, nors ji visada būna kitą dieną po Užgavėnių.
Apie kalendorius dar ne viskas. Viena Tarybos narė į redakciją atnešė mūsų rajono Savivaldybės išleistą sieninį šių metų kalendorių, kuriame pažymėtos ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų šalių šventės. Atrodytų, viskas lyg ir gerai, bet mūsų viešnią supykdė tai, kad tų švenčių pavadinimai parašyti svetimų šalių kalbomis. Labiausiai jai užkliuvo vasario 23-ioji, kažkada pas mus vadinta vyrų diena – sovietiniais laikais ji buvo skirta armijai ir laivynui pagerbti. Naujame Savivaldybės išleistame kalendoriuje ši data įvardyta taip, kaip dabar ji vadinama Rusijoje – tėvynės gynėjų diena.
Prisipažinsiu, taip ir nesupratau, kas politikei labiausiai nepatiko: ši diena, ar tai, kad kalendoriuje parašytas jos pavadinimas, ar tai, kad jis parašytas tos šalies kalba… Kai ilgiau pagalvoji, gimsta kitas klausimas: gal Savivaldybės kalendoriui ir nederėtų virsti kažkokiu poliglotu? Jei jis išleistas Lietuvoje, gal labiau derėtų valstybine kalba surašyti mums svarbias šventes? Nesinori tikėti, kad kur nors Rusijoje išleistame kalendoriuje būtų įrašytos lietuviškos šventės lietuviškais rašmenimis.
Ir dar. Pasigirdo siūlymų nereceptinius vaistus pardavinėti parduotuvėse ar degalinėse. IR KĄ JŪS MANOT? Iš karto atsirado tam besipriešinančių, nors tai daroma visų labui. Man toks siūlymas atrodo normalus: kartais maža kas gali atsitikti – vėlai vakare suskaudus galvą gali nubėgti į parduotuvę ar į degalinę ir nusipirkti citramono. Vaistinės tiek ilgai nedirba, o budinčių vaistinių mūsų mieste išvis nėra. Kai kurie žmonės nuogąstauja, kad gali prasidėti piktnaudžiavimas vaistais, bet atsiprašau – koks skirtumas, ar aš piktnaudžiausiu iš vaistinės, ar iš parduotuvės pirktais vaistais? Dar vienas argumentas – esą žmonės gali nusipirkti netinkamus vaistus. Ir vėl – jei man skauda galvą, aš tikrai nepirksiu vidurių lašų, o jei nesu garantuotas, kokių vaistų reikia, tada tikrai eisiu į vaistinę – jos juk nebus visam laikui uždarytos. Žodžiu, argumentų „už“ ir „prieš“ galima prigalvoti visokių. Ypač kai interesai skirtingi.
Rytoj bus Šv. Kazimiero – Lietuvos globėjo diena, tad yra puiki proga pagerbti ir pasveikinti visus Kazimierus ir Kazimieras su jų švente. O visiems – palinkėti globoti ir saugoti Lietuvą, kaip tai darė garsiausias mūsų šalies Kazimieras.
sisbeitauskas@santarve.lt
