Šisbeitauskas
Kažkas yra pasakęs, kad orai kaip ir moterys: juos sunku prognozuoti. Beveik visą praėjusią savaitę buvo šlapia, tad ten, kur šaligatviai nebuvo rūpestingai nuvalyti, sniegas virto į šlapią, mums po kojomis šlepsinčią košę. Tokia eiti tikrai sunku ir nemalonu, juolab kad batai tuoj perdrėksta, o jei dar kokia skylutė… Ir ta koše niekas nesirūpina: esą nei snigo, nei ką, tad ko tuos šaligatvius be reikalo valyti? Ir kaip nesiautės tas bjaurybė gripas, kai pareini namo peršlapusiomis kojomis.
Vakar, žiūrėk, oras vėl kitoks: tie patys sušlapę šaligatviai virto ledu: dabar juos jau kažkas turėtų prižiūrėti, pabarstyti. Norėtų dūšia į dangų, bet griekai neleidžia – kas tau barstys! Tarp tų barstytojų ir jų darbdavių vyksta kažkokie nepaaiškinami dalykai: kažkas meluoja susiriesdamas, kad su rangovais atsiskaityta, o šie todėl ir neskuba tvarkytis. Ir iš tiesų, ar šiuo atveju barstyti šaligatvių neturėtų eiti pats miesto galva?
Per tokius valdininkus kenčiam mes, paprasti miestiečiai: šlepsim, gadinam batus, slidinėjam arba net vartaliojamės. Ir, žinoma, patiriam nuostolių.
Apie nuostolius kalbėjo ir vienas kaime gyvenąs žmogus: jis skundėsi prastu, nesuprantamu žemėtvarkininkų darbu. Žemės brėžiniuose įžiūrėjęs, kad netoli Laižuvos yra niekam nepriklausomos laisvos žemės, žemėtvarkininkas leido netoli gyvenančiam žmogui tuo plotu naudotis. Darbštus vyriškis nieko nelaukė: greitai įdirbo ją, investavo lėšas, kai ką pasėjo… Žodžiu, tas laukas tikrai nedirvonavo. IR KĄ JŪS MANOT? Praėjus kiek laiko, kitas žemėtvarkininkas įžiūrėjo, kad ta žemė vis dėlto nėra niekieno, o kažkam priklauso, tad atsiuntė raštą, kuriame teigiama, kad tuo žemės plotu naujasis šeimininkas naudotis negali. Cirkai, ar ne? Kairė nežino, ką daro dešinė. Dar žemės netekusiam laižuviškiui buvo liepta už žemę susimokėti. Ta suma juokingai nedidelė, bet čia jau gal principo reikalas: nebūčiau už ją mokėjęs vien dėl patirtos finansinės ir moralinės žalos. Gudriai padaryta, ar ne? Kai jau žemė įdirbta, kažkam jos prireikė. Viskas, kaip sako žemaičiai, ant gatavo.
Dar viena gyvenimiška istorija apie laiškanešių darbą. Pavasario gatvės dešimtame name gyvenanti moteris atnešė man du laiškus: ant jų adresas, adresatai, atgaliniai adresai, žodžiu, viskas kaip priklauso. Bet čia yra vienas „bet“: tie žmonės ten nebegyvena jau pusantrų metų. Tada rūpestingoji moteriškė ryškiomis raidėmis ant vokų užrašė „Nebegyvena“ ir vokus padėjo aiškiai matomoje vietoje prie pašto dėžučių. Na ir kas? Laiškininkė į tą nesusipratimą nekreipia jokio dėmesio. Mano manymu, ji turėtų tuos laiškus paimti ir išsiųsti atgal: kam tada reikalingas atgalinis adresas, jei juo nepasinaudojama? Gal tame laiške kokia itin svarbi informacija ir siuntėjas mano, kad adresatas ją gavo. Vienas laiškas iš tiesų atsiųstas iš tokios kontoros, kad uždelsusi jo gavėja, šiuo atveju, negavėja gali patirti didelių nuostolių.
Kita vertus, ar siuntėjas tokius, su finansiniais dalykais susijusius laiškus, neturėtų siųsti registruotus, o gavėjas paskui parašu patvirtinti, kad laišką iš tiesų gavo į rankas?
Vakar kažkur prie „Ąžuolo“ parduotuvės atsitiko nelaimė: per gatvę ėjusį berniuką kliudė automobilis. Vaikas, tiesa, ėjo ne per perėją ir nelabai tikiu, kad tik ėjo: tokie paprastai bėga. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai. O jeigu pasekmės būtų buvusios daug skaudesnės – kas tada? Kiek skausmo tėvams ir kokie išgyvenimai vairuotojui? Ir vien dėl to, kad gatvė kirsta neleistinoje vietoje. O juk iš tiesų, kiek apie tuos dalykus kalbama mokyklose, kiek aiškina tėvai, bet ne – viskas eina skersai ausų. Per gatvę neleistinose vietose skuba ir suaugusieji: Mažeikiuose net keliose vietose yra tos vadinamosios neoficialios perėjos, tose vietose eiti per gatvę labai patogu, nes išeinama tiesiai prie parduotuvės, namų, įstaigų ir panašiai. Visi žino, kad toje vietoje eiti negalima, bet niekas to nepaiso – drožia nosies tiesumu ir tiek.
O vieną rytą Žemaitijos gatvėje laukdamas autobuso stebėjau juokingą situaciją. Tai vyko gal prieš keletą savaičių, kai dar buvo daug sniego. Viena jau tikrai solidaus amžiaus bobutė susikėlusi paltą brido per sniegus iki saugumo tvorelės, paskui laukė, kol pravažiuos visos mašinos ir pradėjo ropštis per jai sunkiai įveikiamą tvorą. Kol persiropštė, mašinų vėl atsirado, tad laukti teko dar. Ir tik po to šiaip ne taip moterytė perėjo gatvę. Per tą laiką seniai būtų nuėjusi iki perėjos ir sugrįžusi atgal, bet jai reikėjo čia ir dabar. Štai kokia didelė yra namų trauka – visos kliūtys pasidaro įveikiamos.
Taigi, kaip sakoma, būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, ir būtų liūdna, jei nebūtų juokinga. Tada eilinį kartą pasigailėjau, kad neturiu fotoaparato: būčiau visą ciklą nuotraukų prisirinkęs.
Na, o šiandien – Grabnyčios. Tad būtinai čiupkit žvakę ar kelias ir bėkit į bažnyčią. Pašventintų žvakių parsinešit ne tik į savo namus, bet ir padovanosit artimiesiems. Tegu ir jų namus aplanko ramybė.
sisbeitauskas@santarve.lt
Užtat Laisvės gatvėj pridirbta cirkų su šviesoforais. Paspaudei tau reikiamą, LAUKITE, o gatvėj jokios mašinytės, spėtum tą gatvę 5 kartus pereiti ir tiek pat kartų atgal sugrįžti. LAUKITe. Kai sulaukei, jau ir mašinų eilutė susirikiavo, tad žingsniuoji per žalą, o čia iš nepagrindinės g. vėl raudona, jokios mašinytės, vel lauki. Piukiai sugalvota. Kažin ar patys valdininkai iš pastato su plevėsuojančia trispalve išėjo pasidomėti, kaip atrodo realybė/
prichvatizavo ten ana sklypa sklypu surinkejas ir tiek.
Kai skaitau žodį „valdininkas“, pradedu abejoti žiniasklaidos nuoširdumu. Tenys ir Kryžius (visuomeniniai patarėjai: exkomunistas? Čepys, ex … Ostrauskas, ex…Buinauskas) yra pagrindiniai komunistinės santvarkos valdininkai. Tai ir reikia įvardinti. O tai, kad slidu, ar per daug sniego, čia jau „reikalus“ turi sutvarkyti ‘tamsta mokytoja“ – p. Virginija, kurią savivaldybėje priglaudė exmeras Džiugelis.