Šią savaitę gatvėje sutikau savo bendraklasę. Pasikalbėjom, kaip greitai lekia laikas, kaip mes senstame, o pramogų, be kelionių, tokiame amžiuje lyg ir nėra. Bepigu buvo anksčiau – susigalvoji kokį „tūsą“ – kodėl ne? Kompanija susirenka greitai, linksmybių netrūksta. Arba droži kur nors į diskoteką, linksminiesi iki paryčių bare ir viskas, kaip sakoma, ok! O dabar… Yra tokie šokių vakarai kam per… kažkiek ten. Kas renkasi? Pulkai moterų, vienas kitas vyriškėlis. Ką tokiuose šokiuose veiksi? Nebent įsirašyti į Trečiojo amžiaus universitetą, „Bočių“ draugiją ar ansamblį, ir viskas. Kelionėms sutaupyti nepavyko – kur iš tokių pensijų keliausi? Nebent į turgų ar kokią mugę, mieste surengtą šventę. Ir tai, žiūrėk, dažniausiai senjorai eina ten, kur nemokamai gali gauti išgerti arbatos, pasigardžiuoti vienu kitu sausainiu.
Nereikia nė senjorų – pažiūrėkit, piketuoja, nepasitenkinimą reiškia net jauni kultūros darbuotojai. Kaip nepiketuosi, jei atlyginimas daugybę metų niekur nejuda, o duona, mėsa ir visa kita brangsta. O reikia išlaikyti šeimą, namus, neduok, Dieve, dar prikibs kokia kvaraba – dar ir vaistams reikės pinigų.
Žodžiu, metams bėgant, ritamės, tikrai nekylame. O ekonomistai gąsdina dar viena krize, sako: ji jau ne už kalnų, gal net kitais metais. Taip ir pradedi galvoti, kad reikėtų pasitaupyti įkapėms – į kokį grabą įdės, ne tiek svarbu – valdžia kokį nors išskirs ir kaip nors palaidos. Baisu, ar ne? Bet tokia yra realybė.
Pažiūrėkit, koks pas mus brangus gydymas, apsilankymai pas daktarus, o teigiama, kad visa tai nemokama. Tik jau ne Mažeikiuose. Gauni iš šeimos gydytojo siuntimą pas gydytoją specialistą: eini į jo privatų kabinetą, mojuoji tuo siuntimu ir kas iš to? Nesvarbu, kad jis sudaręs sutartį su ligonių kasa – papildomų eurų vis tiek iš paciento nulupa. Visokių klinikų, privačių gydytojų kabinetų mūsų mieste pilna, o valstybinėse įstaigose daktarų trūksta.
Viena mano pažįstama gavo siuntimą pas nefrologą – inkstų ligų gydytoją. Na ir kas? Net prisiregistruoti pas jį neįmanoma: per paskirtą pusvalandį registracijai skambino, skambino – kaip užimta, taip užimta. Pasisekė prisiskambinti, kai nurodytas laikas jau praėjo. Tuomet išgirdo, kad kita registracija bus spalį – ir vėl skambučiams bus skirtas pusvalandis. O ką tai reiškia? Eik privačiai, susimokėk, kiek priklauso, ir pas gydytoją pateksi tą pačią dieną. Štai tau ir nemokamas gydymas! Nemokamas būna tik sūris pelėkautuose – pelėms, žinoma, nes žmogus jo turi nusipirkti.
Jauni gydytojai į Mažeikius nevažiuoja – net buvę mažeikiškiai. Ir ko čia jiems važiuoti, jei nieko negaus. Pažįstu kelis gydytojus rezidentus, kurie pateko į Mažeikių ligoninę. Kai kuriuose skyriuose jų niekas nė nemato – patirties turintys daktarai nekreipia dėmesio į naujokus. Ir išvis – negi leisi reikštis praktikantams? O jei dar paprieštarausi, pasiūlysi kitą gydymo metodą, užsiminsi apie netinkamą vaistų skyrimą, liksi didžiausias priešas. Jauni medikai sako, kad po to į Mažeikių pusę ir ligoninę nė žiūrėti nebenori – tokia praktika ir darbas jiems išlenda per gerklę…
Jei jau užsukau karuselę apie mediciną, tęsiu toliau. Mano pažįstama patyrė rankos traumą. Skaudėjo, bet pas gydytojus eiti nenorėjo – kaip visada tikimasi geriausio: paskaudės ir praeis. Nepraėjo. Kadangi įvyko trauma, reikėjo kreiptis į šeimos gydytoją, kad šis duotų siuntimą pas traumatologą. Registratūros darbuotoja greitai nustatė diagnozę – atseit, nieko čia nėra, jei tiek laiko išbuvai nesikreipusi į gydytoją. Patikino, kad visi skausmai praeis, tad nelabai reikia ir šeimos daktaro, nes dabar atostogos, tad galima ir palaukti.
Primygtinai prašant, pavyko prisiregistruoti pas šeimos gydytoją pavaduojančią kolegę. Traumatologas apžiūrėjo ir registratūros darbuotojos diagnozę pakeitė – padarius nuotrauką, paaiškėjo, kad lūžęs rankos kaulas. Kaip toje komedijoje: „Atsibudau – gipsas“. Ir gana ilgam laikui. Moralas vienas – nepasitikėkite registratūros darbuotojų diagnozėmis.
Kai kalbama apie medikus, dažniausiai į juos leidžiamos tik degančios strėlės. Mano nuomonė kitokia. Teko atsidurti ligoninėje, tad nieko blogo apie personalą negaliu pasakyti – su kuo tik susidūriau, visi buvo mandagūs, paslaugūs, geranoriški. Jei kas būtų leidęs, ten galėjau pabūti ir ne savaitę, o dar tiek. Taip jau yra – jei pasiseka tiksliai nustatyti diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą, visi patenkinti, o jei jau kas nepavyksta, tada medikai maišomi su žemėmis – šiuo atžvilgiu jiems tikrai nepavydžiu.
Pagalvokime ir apie tai, kad apie daktarus šiuo metu geriau negalvoti – Mažeikiuose tiek renginių, kad tik spėk visus apeiti, sudalyvauti. O ir įspūdžių, minčių iš kiekvieno parsineši labai daug.
Prieš savaitę buvusį ketvirtadienį mažeikiškius savo eisena per miestą džiugino Politechnikos mokyklos moksleiviai ir pedagogai, vėliau Sodų skverelyje vyko nevyriausybinių organizacijų ir kitų moksleiviams bei suaugusiesiems skirtų užsiėmimų mugė. Čia surengtuose debatuose apie tai, ar reiktų šešiolikmečiams leisti dalyvauti rinkimuose, suspėjau net susinervinti – vienas mūsų politikas pūtė tokią senovišką demagogijos dūdą, kad gėda klausyti. Tos pačios dienos vakare prie Kultūros centro dar vyko šokių fiesta – čia atsikračiau visais piktumais: pamačius tiek besilinksminančių ir šokančių mažeikiškių, nuotaika iškart pasitaisė.
Šį savaitgalį visų tautiečių dėmesys bus sutelktas į Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje. Jei niekur nevažiuosite ir nesėdėsite prie televizoriaus, nueikite į miesto stadioną prie Juodpelkio tvenkinių – čia vyks tradicinė šventė „Bobų vasara“.
O kodėl nė žodžio apie Mažeikiuose prasidėjusį 12-ąjį meno festivalį?