Vaida ZIGMANTIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Gyvenime yra daug spalvų, bet neretai, norime to ar nenorime, matome kažkodėl tik baltą ir juodą. Mes visi esame labai skirtingi. Ir kaip gerai, kad esame būtent tokie – dvikojės intelektualios būtybės, kurios vien jau dėl to turime savo pranašumą prieš mūsų proprotėvius.
O gal kaip tik tai ir yra blogai? Gal tai kaip tik dažnai pakiša koją ne vienam mūsų? Vieniems patinka ryte keltis su saule, kiti tik vakare jaučiasi darbingi, vieniems patinka „saldūs“ romanai, kino filmai, kitiems – priešingai – tik filosofinės, sunkaus turinio knygos. Vieniems patinka tranki roko muzika, kitiems – lyrinės simfonijos ar liaudies dainos. Ir taip iki begalybės…
Tačiau kad ir kokie mes būtume skirtingi, mus vienija vienas jausmas – meilė. Nes mes norime būti mylimi. Norime būti reikalingi. Todėl siūlau padiskutuoti. Jeigu dauguma teigsite, kad tikros meilės niekas neįveikia – netiesa. Įveikia ją per didelis atstumas, visiškas vienas kito, partnerių ar draugų, nesuderinamumas ir… skurdas. Taip. Patikėkite.
Įstrigo neseniai pasakyti vieno gerbiamo mūsų aktoriaus žodžiai – meilę suėda skurdas. Per stipriai pasakyta, sakysite. Bet tokia yra realybė.
Ne vieną dvidešimtmetį gyvendama turiu begales pavyzdžių… Kasdieninis bendravimas su žmonėmis, ištuokų bei emigracijos padidėjimas – pagrindinės priežastys, pastūmėjusios šiandien pasikalbėti apie tai. O skurdo šiandien yra daug. Ne tokio, koks buvo tuomet, prieš pusšimtį metų, tačiau dauguma mūsų, dar neseniai galėję tvirčiau atsitiesti, užspausti mokesčių ir nedarbo, ir vėl po truputį gūžiasi.
Dažnai bendraujant su prekybininkais, smulkiaisiais verslininkais – optimizmo negirdėti: mokesčiai kausto visus vis storesnėmis grandinėmis. Valstybė smaugia patį pažeidžiamiausią savo gyventojų sluoksnį. Didėja užsidirbančiųjų tik žmogaus orumą žeminantį atlyginimą ir net visiškai netekusių savo pragyvenimo šaltinio gretos. Nuolatinis stresas ir nerimas tampa kasdieniu palydovu tokiose šeimose. Kad išvengtume jo, pabėgtume nuo tokios realybės, ieškome išeities.
Didžioji dalis renkasi kelią – vergauti svetimose šalyse. Dauguma tokių apsisprendusiųjų palieka savo pačius artimiausius žmones: vaiką, žmoną, vyrą. Vaikai be tėvų, žmonos be vyrų, vyrai – be žmonų. Taip ir gyvename išsibarstę… Tad nenuostabu, kad auga visiškai kitokia vaikų karta, karta, kuri neturėjo šalia savęs mamos ar tėčio, kai jiems jų taip reikėjo.
O kokia čia paslaptis, kad ir santuokos tampa vis trapesnės. Per ilgi išsiskyrimai duoda savo rezultatų. Nors statistikai teigia, kad pastaruoju metu šeimas kuriančių žmonių padaugėjo, bet vis dėlto – nutraukiančiųjų santuokos saitus gerokai daugiau.
Mūsų vyskupai sunerimę: kviečia visus tikinčiuosius bei geros valios žmones per šį mėnesį apmąstyti santuokos ir šeimos vertę, ypač sutuoktuvių reikšmę mūsų Tautai ir Valstybei. Taip norėdami sustiprinti visų Lietuvos vaikų tvirtos ateities bei atsakingo ugdymo šeimoje poreikius. Tuomet nejučia ir suveikia prieštaravimo reakcija. Kokia ta šeima dabar?
Suprantu, kad dvasininkai omeny turėjo pačią santuokos esmę, norėdami atkreipti dėmesį į dviejų žmonių gyvenimą kartu, neįteisinus bendro gyvenimo. Bet kokia gali būti kalba apie vaikystę tvirtoje šeimoje, kai pusė jaunų šeimų gyvena atskirai vienas nuo kito, o vaikai gauna siuntinukus ar elektroninius laiškiukus? Kitaip juk tiesiog ir neįmanoma. Tikro, šilto jausmo vaikams nebelieka – jis ištirpsta ten – svetimoje šalyje, kartu su tėvų prakaitu.
Skurdas negailestingas, jis riečia visus į ragą. Tėvelius, atsakingus už savo ir savo vaikų ateitį, verste verčia krautis lagaminus ir ieškoti uždarbio. Ir mes visiškai nerūpime savo Valstybei… Valdžioje sėdintys nekompetentingi žmonės, apraizgyti korupcijos voratinkliais, seniai seniai pamiršo paprastą žmogų ir jo šeimą. Jų įstatymai – tik sau ir savo klanams.
Mes nemylimi ir nereikalingi Valstybei… Todėl nors esame visi skirtingi, o ir spalvų spektras pakankamai platus – dažnai tematome tik baltą ir juodą… Jeigu gegužinės maldos ir nebesustiprins daugelio šeimų, tai lai nors kiek apšviečia mūsų Valstybės valdytojus, kad mes vis dar ieškome rakto į jos meilę…
