Trumpindama kelią į redakciją viename iš senamiesčio kiemų sutikau buvusias mūsų mokyklos mokytojas. Pasveikinau su artėjančia švente, nes kažin ar dar susitiksime iki Rugsėjo 1osios. Ir kažkodėl pridūriau: jei ji jums vis dar yra šventė… „Mes kiekvienais metais švenčiame, susirenkame, pasėdime, prisimename“, – patikino mokytoja Staselė, buvusi šimtų, gal net tūkstančių pradinukų numylėtinė.

Rugsėjis ateina vis kitiems. Ne tik mokiniams, bet ir pedagogams. Tačiau savuosius rugsėjus mes visada prisimename tarsi pasisveikindami su mokytojais, kurių daugelis jau nebeatveria jokios mokyklos durų. Ačiū Dievui, kad yra nors tie reti ir netikėti susitikimai…
Prisiminiau, kad taip ir neįvykdžiau pažado atvažiuoti į Krakius, kur dabar gyvena mūsų visų mylima mokytoja. Pagalvojau apie paskutinį rugpjūčio savaitgalį: ne, ko gero, nepavyks, juk visiems reikia pasiruošti naujiesiems mokslo metams. Tai kas, kad tu ne mokytojas ir gal net neturi nieko bendra su šia sistema – vis tiek yra vaikų, gal anūkų, draugų ar giminaičių pedagogų – rugsėjis retai ką palieka visiškoje nuošalėje.
Šią vasarą prieš rinkdamiesi į tradicinį klasės susitikimą nusprendėme pasikviesti ir savo mokytojus – juolab kad visi dar ranka pasiekiami, o kai kurie tebedirba mokyklose. Į mūsų šventę atėjo tik viena iš jų, kitiems sutrukdė darbai, asmeninės problemos, o gal tiesiog nuovargis – juk buvusių mokinių tiek daug, o mokytojų – tiek mažai.
Keistas dalykas, kad mes, nors ir suaugę, jau žilsterėjusias galvas slepiantys ar išdidžiai demonstruojantys bendraklasiai, vis dar jautėme tą nė su jokia kita nesulyginamą pagarbą žmonėms, kurie kažkada išmokė mus daugelio dalykų. O gal tiksliau būtų pasakyti – pagarbų atstumą.
Štai kuo mane visada žavėjo ir žavės senoji pedagogų karta – tuo mokėjimu išlaikyti abipusę pagarbą. Nepatikėsite, bet vienas iš manųjų slaptų troškimų prieš daugelį metų buvo – pasislėpti mokytojų kambario spintoje ir išgirsti, ką jie šneka likę vieni be mūsų, kaip bendrauja, vertina, ginčijasi, tariasi. Dabar suprantu, kodėl taip norėjosi – todėl, kad mokytojų darbo ar asmeniniai santykiai buvo nerašytas tabu.
Šiek tiek vėliau, kai mokyklą lankyti ir šį tą daugiau suvokti pradėjo mano sesė, nustebau išgirdusi, kad mokytojas su mokiniais aptarinėjo savo kolegą. Štai tau – nė spintos nebereikia, viskas kaip ant delno – ir simpatijos, ir antipatijos, ir konkurencija, ir pavydas. Bet kuo čia dėti vaikai, kurie į mokytoją turėtų žvelgti šiek tiek užvertę galvas?– tada pagalvojau. Ir pajutau, kaip liūdna pasidaro, kai ima byrėti tavo paties sukurtos iliuzijos. Kiek vėliau, kai išblėso jaunatviškas maksimalizmas, ėmiau suvokti, kad mokytojai – tie patys žmonės, ne antžmogiai, ne tobulybių rinkinys. Žinių, etinių idėjų nešiotojai bei perdavėjai nebūtinai turi patys vadovautis visomis skelbiamomis idėjomis. Toks gyvenimas.
Bet vaikystėje atrodė kitaip.
Gaila, kad nė vienas mūsų negali pasinaudoti metodiniais patarimais, kaip pelnyti aplinkinių pagarbą. Tiesiog esi jos vertas – ir tiek. Arba ne. O jie, mūsiškiai mokytojai, buvo tokie. Bent jau mūsų – tuometinių moksleivių – akyse.
Šito aš ir linkėčiau visiems pedagogams – pakilti šiek tiek aukščiau kasdienybės purvo, dulkių, menkniekių. Natūraliai aukščiau. Žinau, kad ir į šį Rugsėjį ateis labai daug puikių mokytojų, žmonių, kuriais patikėję vaikai niekada nenusivilia. Žinau, kad yra visaapimanti sistema – kartais geresnė, kartais blogesnė – bet yra ir žmonės. Stipriausieji keičia sistemą, o ne pasiduoda jos sulaužomi ar sulyginami.
Todėl šalia visų tradicinių rudeninių palinkėjimų, linkėčiau šios stiprybės. Ir gero rugsėjo!

AUDRONĖ