Šiandien daug diskutuojama apie mokytojų pareigas ir teises. Ne kartą girdėjome apie mokinių smurtą prieš mokytojus. Kodėl mokiniai taip elgiasi? Iš kur kyla tokia agresija, kuri verčia mokinius smurtauti prieš mokytojus? Matome realų mokytojų beteisiškumą ir vis didėjančias mokinių teises.
Prisimenu save mokinį. Kad ir koks buvo mūsų mokytojas, jį gerbėme. Gal dar ir dėl to, kad mokytojai buvo tiesiog vyresni už mus žmonės. Buvo ir tokių, kurių bijojome. Kyla klausimas, ar baimė gali lemti smurtą mokykloje? Girdime kalbų, kad dabar vaikai ne tokie, kokie buvo anksčiau – labiau pasitikintys savimi, įžūlesni, kai kas sako, kad blogai išauklėti. Žodžiu, pasikeitę. Nesu mokytojas, mokyklos darbuotojas, tad negaliu tvirtinti, kad vienokios ar kitokios kalbos yra visiškai teisingos ir pagrįstos. Svarstau teoriškai.
Mokiniai pasikeitę. Gal reikėtų keistis ir mokytojams? Gal ta mokymo forma, kuri tiko prieš 20 metų, šiandien tikrai netinka, nes nepatraukia vaikų, nesudomina jų?
Pradėkime nuo retorinio klausimo, ar visi mokytojai yra savo srities profesionalai. Ar visi pedagogo specialybę įgijo, vedami pašaukimo, nes jų gyvenimo tikslas – ugdyti vaikus, suteikti jiems žinių?
Mano patirtis rodo, kad mokytojas gali nulemti vaiko pasirinkimą visam gyvenimui arba „užmušti“ norą mokytis. Jei pamokos nuobodžios, sausos, jei mokytojui nesvarbu, ar vaikas suprato visa tai, kažin ar jis motyvuos mokinį domėtis jo mokomu dalyku. Pavyzdžiui, matematika laikoma „sausu“ mokslu, bet ir jos pagrindai gali būti pateikiami patraukliai. Žinoma, tai iššūkis inertiškam suaugusiam žmogui, nes reikia stengtis, sugalvoti, kaip tą sunkiai „įkandamą“ dalyką patraukliau pateikti. Sudominti vaiką. Ir tam neužteks vien tik ministerijos parengtos programos. Reikia papildomų žinių, išmonės, fantazijos ir noro. Neabejoju, atsiras oponentų, kurie sakys: kai klasėje yra 30 mokinių ir reikia įveikti pakankamai sudėtingą programą, kokių dar papildomų užsiėmimų galima sugalvoti? Bet ar tai – ne labai patogus atsikalbinėjimas, ieškant priežasčių, kodėl geriau nieko nedaryti? Norintieji keistis visada ieškos galimybių, o tie, kurie ilgisi prieš keturis ar penkis dešimtmečius buvusios tvarkos, kai mokytojas „žinojo viską“ ir už tai turėjo būti gerbiamas, bet kokiu atvejų atsikalbinės. Arba ieškos kaltų.
Galime apgaudinėti save ir sakyti, kad mokytojas visada teisus, nes žino daugiau už mokinį, bet juk pasitaiko atvejų, kai suaugę žmonės tuo nepagrįstai naudojasi. Ar nėra mokytojų, kurie įžeidinėja, žemina vaikus? Kurie kalba lyg būtų pranašai: „Tu vis tiek nieko nepasieksi“, „Tau neduota“, kurie vadina vaikus kvailiais, tinginiais ar pateikia net dar vaizdingesnių apibūdinimų. Prisimenu, ir mano laikais buvo tokių mokytojų. Jie niekur nedingo, tokių mokytojų yra ir šiandien.
Mokiniams, deja, nerūpi, kokios kvalifikacijos jų mokytojas. Jiems aktualu (kartais net neįsisąmonintai), kaip mokytojas moko, kaip sudomina, kaip su jais elgiasi. Tad mokytojas turi būti lankstus. Diplomatiškas. Atviresnis diskusijoms, linkęs įsiklausyti į vaikų nuomonę, nešališkas. Ar toks mokytojas mokinių labiau mėgstamas, jaučia jų pagarbą ir pasitikėjimą? Manau, kad taip.
Mokytojų ir mokinių santykių problema neabejotinai susijusi su šeimos nuostatomis, vertybėmis. Namie iš vaikų reikalaujame pagarbos sau – tėvams? O pagarbos mokytojams ar reikalaujame? Ar manome, kad mūsų vaikas pakankamai gerai suvokia, kaip elgtis su vyresniais žmonėmis?
O gal reikalauti pagarbos turi pats mokytojas?
Elgesio modelį vaikai atsineša iš namų. Jei namuose tėvai apie mokytojus kalba pagarbiai, tikėtina, kad vaikas bus tokios pat nuomonės ir atitinkamai elgsis. Blogiausia, kai tėvai apie mokytojus atsiliepia neigiamai ir dar vaikams girdint. Prieš kritikuodami mokytojo metodus, gal turėtume pakalbėti su pačiu mokytoju? Išsiaiškinti, o ne šventai tikėti, kad mūsų vaikas namuose ir mokinys mokykloje – tokia pat asmenybė. Mūsų vaikai mokosi manipuliuoti nuo mažens – tėvais, artimaisiais, paskui – svetimais žmonėmis. Kartais labai išradingai, ypač jei jų tikslas – išvengti pagrindinių pareigų – lankyti mokyklą ir mokytis pamokų metu bei savarankiškai.
Pernai Švietimo ir mokslo ministerija pristatė, kokių priemonių planuojama imtis siekiant įgyvendinti idėją „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Siūlomo veiklos modelio esmė: „Mokytojas – savo srities žinovas, profesionalas, aprūpintas šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis, gaunantis tinkamą atlygį už darbą“.
Jei tai tik siekiamybė, grandiozinis tikslas, vadinasi, mokytojo profesija visuomenėje nebeturi prestižo? Kaip šių dienų mokytojas turi ir gali užsitarnauti pagarbą?
Manau, šiandieninis mokytojas mokinių pagarbą gali užsitarnauti savo mąstymu, idėjomis, elgesiu. Ir, žinoma, noru mokyti bei išmokyti. Neatmetant ir to, ką mums siūlo naujosios technologijos.
Aušrinė DOWN
REDAKCIJOS PRIERAŠAS.
Kviečiame laikraščio skaitytojus padiskutuoti šia tema. Jūsų nuomonių laukiame redakcijoje V. Burbos g. 6, Mažeikiai arba el. paštu info@santarve.lt
