Ar yra kada tekę pajusti savo menkumą, suvokti, kad esi tik nieko nelemiančių atsitiktinumų derinys, smiltelė žmonijos sacharoje, na, ką ten žmonijos to paties miesto smėlyne… Tu esi, akimirksnis tavęs toje vietoje nėra, dar akimirksnis tavęs nebėra apskritai. Ir niekas nepasikeičia.
Kova už būvį? Kokia kova, koks būvis? Pasistumdysim kaip jaunuoliai aludėje, žiūrėk, gyvenimas jau ir praėjęs. Kol kaupei jėgas, kad būtum stiprus, kol stumdeisi, kol gydeisi žaizdas ir planavai naują kovą… Ir tai viskas? paklausi. Tai už ką aš kovojau?
Gyvenimas yra tai, kas praeina, kol mes esame juo nepatenkinti ir kuriame jo patobulinimo planus. Tai, suprantama, kažkur perskaitytas sąmojis. Tačiau su šiokia tokia filosofijos gaidele.
Štai ir aš dabar stoviu ant šaligatvio plytelės prie „Santarvės“. Galvoje kaip bičių avilyje dūzgimas. Ne tas, kuris nuo cholesterolio pertekliaus, o didysis mintijimas. Klausimų gerokai daugiau nei atsakymų į juos. Ir tie klausimai ne apie būtį, o apie buitį: apie darbą, namus, svarbiausius reikalus, apie kolegas, artimus žmones, tuoj prasidėsiantį savaitgalį ir artėjančias atostogas. Dar pluoštelis nuoskaudų, krūvelė nemalonių prisiminimų, žiupsnelis vilčių, fobija, kad vis tiek nieko gera iš jų neišeis, šlakelis įtarumo o gal iš tikrųjų „homo homini lupus est“…
Manote, šaligatvio plytelė kenčia? Na, nebent nuo to, kad spaudžiu ją jau dešimt minučių. Galėčiau perkelti koją ant kitos. Ar kas nors pasikeistų? Plytelėms dzin (dovanokite už kalbinį „popsą“). Visiems kitiems, išskyrus mane, taip pat. Viskas, kas susiję su manimi, mano dūzgimu ir dar daug visiškai manęs neliečiančių dalykų dzin… Ar man dėl to skauda? Ne. Yra kitaip.
Jums būna, kai norisi nusišauti? Na, šis žodis nereiškia savižudybės ir dar tokia forma, tai tiesiog savijautos išraiška labai jau blogai jautiesi, tvardaisi, kad neiškrėstum ko nors tau nebūdingo ar neprotingo dalyko, dėl kurio paskui tyliai atgailautum ir garsiai atsiprašinėtum.
Tai va. Ant tos plytelės man norėjosi kažko panašaus. Ekstremalaus sprendimo. Eksperimentinės išraiškos. Arba nors vilku pakaukti. Juk sutarėme, gal žmogus žmogui gali būti ir vilkas…
Ir tada tarp visų zyziančių, ropinėjančių minčių kažkas nušvito.
Aš nulipsiu nuo šitos vargšės plytelės. Gal kitą dieną ant jos stovės kitas žmogus (stovės, stovės, viskas kartojasi). Gal jis jaus tą patį, o gal bus visiškai laimingas ir savimi patenkintas. Ant šitos plytelės jau stovėjo tūkstančiai (ne tokie platūs Mažeikių šaligatviai, kad liktų nenumindyti), jei neperklos šaligatvio, tiek pat dar sustos.
Ir niekam niekam (net man pačiai) visiškai nesvarbu, kad aš kažkiek laiko praleidau ant šitos plytelės. Kad galbūt nusprendžiau kažką nepaprastai svarbaus arba nieko nenusprendžiau, gal net neradau išeities. Buvo ir nėra. Stovėjo (rymojo, trypė, lingavo, kt.) ir dingo. Gal nuo plytelės, gal iš Mažeikių, gal iš šio gyvenimo apskritai.
Pagaunate kampą? Mano trypčiojimas nėra svarbus kitiems, o jei dar ir tau pačiam nelabai svarbus ko eiti iš proto?
Mes protingi žinom, kad rytoj viskas bus kitaip (taip pat apskritai niekada nebūna), ir nenusakomai bijom, kad kažkas pasikeis.
Bet juk taip ir reikia kad nuolat kažkas keistųsi, kad mes neprisirištume, kad nesudėtume visų savo lūkesčių ir vilčių į vieną ryšelį. Neduok, Dieve, pamesi ar kas nors ištrauks. Visas atsargas, iki vieno. Ir tai, kas šiandien vyksta tau ir dėl tavęs, yra tik viena iš galimybių, vienas atsitiktinumas. Iš tūkstančių ar milijonų.
Ir išvis esi smiltelė, o ne planeta. (Nors ir vienai, ir kitai Visata, amžinybė tai labai daug.)
Tad ko bijai perkelti koją ant kitos plytelės? Kodėl įsivaizduoji, kad išstovėsi kažką svarbaus? Ko delsi prisipažinti sau, kad suklydai? Numoti ranka, ir tiek.
Kaip pastebėjo viena garsi poetė, alyvos žydės bet kokiu atveju.
Audronė
Monologas ant plytelės
