Narystė voratinklyje

Vėjyje virpa voro išpjautas raižinys. Tai paskutinis rudens prisilietimas prie mūsų likimų. Tikėkime, kad jie visiems bus smagūs ir šmaikštūs. Tad šį kartą pašmaikštaukime ir mes, nes mūsų politikai tai daro nuolatos. Pastaruoju metu prie blogo žaidimo (t.y. mūsų valdymo) jie nevykusiai nustato linksmą miną ir pašmaikštauja….

Kas kuria mūsų gerovę, kas yra jos varomoji jėga? Tikrai ne protas ar išsilavinimas, tuo labiau inteligencija ar geros manieros. Mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo jo didenybės KONKURSO. Konkursai, konkursai, konkursai – kaip poteriai gula į mūsų kasdienybę. Yra kas juos organizuoja, žinoma, yra ir kas juos „laimi“. Ir čia iškyla amžinas klausimas: ar visi laimėtojai yra tikri laimėtojai, ar tik „laimėtojai“. Pacituosiu amerikiečių rašytoją Napoleoną Hilą: „Kiekviename nemalonume slypi atitinkamo dydžio naudos sėkla“. Iš kiekvieno „konkurso“ yra gaunama naudos, šito niekas nenuginčys, net ir brangiausiai mokami neetatiniai patarėjai.

Kas yra konkursų organizatoriai? Net nusišypsojau – kaip kvailai paklausiau, bet nieko nepadarysi: žodis kaip žvirblis – čirkšt – ir reikia tęsti toliau. Taigi konkursus organizuoja partijų skyriai, o skyrius valdo keli patyrę ir seni partiniai šuleriai, kurie ir nusprendžia, koks konkursas ir kada bus organizuojamas. Po to ši „džiugi žinia“ yra paskleidžiama žmonėms, kurie turi partinę narystę.

Stabtelėkime ties naryste. Konkursams tai yra lemiamas veiksnys. Mat tie, kurie turi išsilavinimą, patirtį, idėjų ir t. t., nublanksta prieš narystę partijoje. Pastaroji „kompetencija“ suteikia kandidatui išskirtinį statusą, tai savotiškas VIP ženklas. O turint VIP, visa kita pasineria į rūką. Konkurso nugalėtojas yra seniai aiškus ir žinomas, bet neapsieinama ir be butaforijos – kažkas yra lyg veliama, lyg organizuojama… Sudaromas vaizdas, kad viskas vyksta įstatymo ribose, bet kiekvienas, pabrėžiu, KIEKVIENAS KONKURSAS yra apipintas nematomu voratinkliu.

Voro voratinklis, kaip sakiau, aiškiai matomas vėjyje, saulei pasiuntus spindulį atitinkamu kampu. O štai politinis voratinklis yra nematomas, jis be spalvos ir be kontūro. Kodėl? Todėl, kad tas voratinklis gaudo kitaip galvojančius, turinčius kitą nuomonę, nepriklausančius valdančiųjų partijų narystei, o sugautuosius stengiasi išstumti iš viešosios erdvės. Stumiami visi žmonės, su kuriais nesiskaitoma, kurie yra tik balsas per rinkimus. Išstumtieji tampa fonu tiems, kurie gauna valdišką gerą atlyginimą, kuriems keliamos kategorijos, nepriklausomai nuo biudžeto kišenės, iš jų nereikalaujama efektyvaus darbo, juolab darbo rezultatų, įdarbinami šeimos nariai…

Partiniai „vorai-šuleriai“ prašo tik vieno: užsiimti naryste, su iš to išplaukiančiomis visokeriopos naudos pasekmėmis, ištikimai priklausyti ir tarnauti nematomam voratinkliui.

Ir žmonės ima tarnauti voratinkliui, kuris paslapčia apraizgo ir stabdo visuomenei naudingų sprendimų plėtrą, ką ten plėtrą, net pažangesnės idėjos yra stabdomos, jei tik neturi kokios nors narystės. Negalima „kita“ laisva mąstysena, turi būti mąstoma tik narystės ar partinės grupuotės interesų vystymosi kryptimi.

Vėjyje plaikstosi ne tik ryškus voro voratinklis, bet ir atviras klausimas: kiek tai tęsis? Kažkada buvo kalbama, kad viskas pasikeis, kai keisis kartos, bet dabar matau, kad išvysti šiuos pokyčius vilties yra vis mažiau. Jaunimas emigruoja, tampa apolitiškas, o kiti uoliai rūpinasi naryste arba ja prekiauja. Ir, žinoma, moko, kaip reikia dirbti, tvarkytis ir kurti ne visuomenės labui, bet savo ir politinės narystės labui.

Baisiausia yra tai, kai suvoki, kad visa tai yra daroma už mokesčių mokėtojų, tai yra už JŪSŲ, mielieji, pinigus. Dar baisiau, kai suvoki, kad tie politiniai vorai yra net skirtingų politinių grupuočių atstovai. Jų ideologijos turėtų būtį skirtingos ir net nedraugiškos… Bet taip nėra.

Po tankia voratinklio širma, nematant ir nežinant visuomenei, jie bendrai tariasi, kaip čia sukūrus naudingą projektą, kuris atneštų asmeninės naudos ir kurį padėtų įgyvendinti partijų nariai. Dėl to jie ir „laimi“ konkursus. Kaip sakė vienas vis nesėkmingai mėginantis iš Mažeikių išvažiuoti voras-politikas, kas turi informacijos, tas turtėja. Nes jis žino: gali dirbti po 18 valandų per parą trimis etatais, bet vis tiek neuždirbsi tiek, kiek gausi turėdamas informaciją ir narystę.

Vienas mano mėgstamiausių rašytojų Robinas Šarma sakė: „Turtingiausias žmogus yra ne tas, kuris daugiausiai turi, bet tas, kuriam mažiausiai reikia“.  Deja, tokios mintys vorams-politikams yra tolimos….

Lieka tik tikėtis – gal kada nors mūsų rajono gyventojai nuspręs, jog turintiesiems priklausomybę narystei jau gana. Gal kada įvyks stebuklas ir gobšuoliai vorai sprogs savo vidiniuose „otkatų“ pasiskirstymuose ir taip patys susinaikins? O gal vis dėlto kada nors sustoti padės trečioji šalis, teisėsauga?

Kadangi artėja diena, kai buvo nušautas Džonas Lenonas, rašinį noriu užbaigti šio iškilaus muzikanto ir Asmenybės žodžiais: „Jei mes visi sapnuojame tą patį sapną, tai – realybė“.