Šisbeitauskas
Seimas, sugrįžęs į rudens sesiją, uoliai už ragų griebė naująjį Darbo kodeksą. Šį kartą mūsų parlamentarams nė motais profsąjungų pageidavimai, piketai, net Prezidentės veto jiems nieko nereiškia. Naujasis kodeksas suteikia daugiau teisių darbdaviams, tai kur čia neskubėsi! Kadangi dauguma seimūnų yra verslininkai, matyt, nujausdami, kad gali būti neišrinkti kitai kadencijai, jie stengiasi ateičiai pasilengvinti sau darbą, suteikti sau daugiau teisių ir priimti jiems palankius sprendimus. Todėl ir reikia skubėti.
O vargšas darbuotojas nerūpi niekam. Kam įdomu, kad jam sutrumpės atostogos, kad jis gaus mažesnę išeitinę kompensaciją, kad darbdavys juo labai greitai ir lengvai galės atsikratyti. Net vaikų besilaukiančių moterų teisės naujajame Darbo kodekse apkarpytos. Tai kas ta Prezidentė ar profsąjungos! Kaip sakoma, šake prieš traukinį nepakovosi.
Ir išvis – jau ne kartą pasigirsta kalbų, kad Seimo narių skaičių reikėtų mažinti, bet neatsiranda nė vieno, kuris tokią pataisą pateiktų svarstyti tam pačiam Seimui. O juk galėtų – kiek triukšmo būtų, kokią reklamą tai pasiūlęs parlamentaras pasidarytų sau! Tokį tikrai išrinktų kitai kadencijai.
Jei jau šiek tiek supolitikavau, tai noriu paliesti dar vieną, tik jau su Seimu nieko bendro neturintį klausimą. Kažkada baigiantis vasarai buvo sukilęs šioks toks šaršalas dėl to, kad iš Vilniaus aerouosto vykti koncertuoti vieno verslininko gimtadienyje kaip persona non grata nebuvo išleistas rusų dainininkas Olegas Gazmanovas. Žmogus naktį praleido aerouoste ir buvo išskraidintas atgal į Rusiją. Aš apie tai turiu savo nuomonę, ją ne kartą esu išsakęs, tad jau nebesikartosiu. Bet vieną vakarą per „teliką“ žiūriu, kaip su Baltarusijos, o po to ir su Rusijos prezidentais gražiai bendrauja Holivudo žvaigždė Styvenas Sygalas. Tas pats, kuris filmuose nuolat kovoja už teisybę ir visada laimi. Tai aš pagalvojau, jei jau taip nemėgstame Rusiją garbinančių ir joje norinčių gyventi dainininkų, aktorių, kodėl vis dar per „teliką“ rodo filmus su Sygalu ar prancūzu Žeraru Depardjė – tas tai išvis atsisakė savo tėvynės ir paprašė politinio prieglobsčio Rusijoje. Rodydami filmus su šiais aktoriais – Rusijos draugais – neakivaizdžiai išreiškiame lojalumą jiems ir pačiai Rusijai… O dar mačiau, kad ir Briusas Vilisas nešioja marškinėlius su Putino atvaizdu…
Kažin, ar dėl tos pačios priežasties ir Mažeikiuose neliko Rusijos prezidento vardą „nešiojusios“ parduotuvės? Kažkodėl visos to prekybos tinklo parduotuvės dabar yra vienu pavadinimu. Mažeikiškiams tai nelabai patogu, nes kartais tenka aiškintis, kas turima galvoje – buvęs „Putinas“ ar „Ąžuolas“… Nors žmonės tas parduotuves ir taip vadina senais vardais.
Tai dar kartą paliudija, kad įpročius yra labai sunku pakeisti. Tuo dar kartą įsitikinau būdamas Mažeikiuose prasidėjusio festivalio koncerte. Nors jo vedėjas mandagiai paprašė žiūrovų išjungti savo mobiliuosius telefonus, kur tau! Jų melodijos būtinai „užgrajina“ tuo metu, kai muzika skamba tyliai. Nesuprantu, kaip žmonės toms dviem valandoms, kol vyksta koncertas, negali savo telefonų išjungti ar bent nutildyti garsą? Juk tai taip nesudėtinga. Dėmesį blaškė ir šalia manęs sėdėjusios moteriškės telefonas – nors garsas ir išjungtas, bet kelis kartus sužibo jo ekranas, skelbdamas, kad gauta žinutė. Vienu momentu ji net pabandė rašyti žinutę… Nieko nepadarysi – XXI amžius, tad be tų „mandrių“ technologijų tikriausiai jau nebegalime apsieiti.
Prie tokių technologijų priskiriu ir modernius kavos aparatus. Mano draugas per pertrauką panoro atsigerti kavos. IR KĄ JŪS MANOT? Kultūros centro vestibiulyje esantis kavos aparatas siūlė visokias kavas su prieskoniais, bet paprastos juodos kavos ten nebuvo – matyt, taip pat „iš mandrumo“. Gerai, kad žinome, kur dar Kultūros centre yra toks aparatas – ne toks tobulas, bet paprastos kavos įpila. Ir net grąžą atiduoda.
Nekokiu įpročiu galėčiau pavadinti ir mažeikiškių elgesį su atitarnavusia buitine technika, baldais. Tiesiog atneša ir palieka prie šiukšlių konteinerių. Taip ir guli prie jų seni televizoriai, kompiuterių monitoriai, virtuvinės spintelės, sofos-lovos, šaldytuvai, kuriuos „specialistai“ tuoj pat apdoroja, išlupdami tai, kas iš metalo ir ką galima parduoti. Saulės skersgatvyje prie šiukšlių konteinerių nuolat guli krūva žaliųjų atliekų – ten aplink nemažai individualių gyvenamųjų namų, tad jų savininkai, tvarkydami savo ūkius, tokias atliekas tempia ir palieka prie konteinerių. Negi kažkam papildomai mokėsi už jų išvežimą? Gaila, kad nesame tiek turtingi, kad prie konteinerių galėtume įrengti stebėjimo kameras ir tokius nusikaltimus darančius piliečius bausti. Negaliu sakyti, kad komunalininkai tų atliekų neišveža, bet mažeikiškiai šiuo atveju yra stropesni – žiūrėk, po dienos ar kelių sofos-lovos ar kitokios didelės atliekos vėl guli…
Vakar buvo Tarptautinė ozono sluoksnio apsaugos diena, tad susimąsčiau, kaip tą sluoksnį galėčiau bent šiek tiek apsaugoti ir aš. Nenaudoti purškiamų dezodorantų, oro gaiviklių? Kolegė pakišo mintį, kad mes tą sluoksnį saugome važinėdami dviračiais. Iš tiesų, kodėl ir kiti negali jais važinėti? Ir kuo dažniau, o ne vieną dieną per metus, kai vyksta parodomieji važiavimai.
Tokia diena bus ir ateinančią savaitę – ketvirtadienį. Bent tada pasistenkime atsikratyti automobilio. To ir linkiu.
sisbeitauskas@santarve.lt
