Šiandien, rytoj, o gal ir dar kelias dienas aštuoniolikmečiai ir devyniolikmečiai turėtų jausti šventę. Turėtų džiaugtis. Vieni – dėl to, kad dvylika metų trukęs išbandymas baigėsi gerais rezultatais, kiti – kad jis apskritai baigėsi.
Taip pat proporcingai gali būti pasiskirstęs ir nepasitenkinimas. Tais pačiais išbandymų metais ir tais pačiais rezultatais.
Ir vieniems, ir kitiems, manantiems kad jie pagaliau peržengė kažkokią ypatingą gyvenimo ribą, galiu pasakyti: nusiraminkite. Viskas yra kitaip. Ne iš principo kitaip, o kitaip, nei daugelis įsivaizduojate ir kaip sakė jums aplinkiniai.
Ką jie sakė? Tikriausiai liepė nepadaryti didžiausių gyvenimo klaidų, prisiminti, kad turite jausti dvigubą (trigubą ar dar keliagubą) atsakomybę ir tinkamai atstovauti kažkam: mokyklai, šeimai, rajonui, šaliai, Žemės rutuliui… Gera šiandien tiems, kuriems tas menamas atstovavimas pasisekė. Atestatuose – puikūs pažymiai, plius dar pluoštelis pagyrimo raštų už kitokius nuopelnus. Blogiau tiems, kurie manė, kad yra stipresni, atkaklesni, daugiau žinantys ir suvokiantys, tačiau išduoti dokumentai šito, deja, neparodys.
Ką noriu pasakyti šia ilga įžanga? Tai, kad didžiųjų gyvenimo klaidų sąrašas yra labai trumpas. Kad gyvenimas nėra vieno egzamino ar įvertinimo rezultatas. Kad gyvenimo vertinimo komisijos nėra ir apskritai egzistuoti negali. Nes net tie, į kuriuos šiandien tenka žiūrėti užvertus galvą, pavydžiai ar idealizuojant, yra panašūs į vartininkus, ką tik sulaikiusius lemiamą kamuolį.
Tribūnos rėkia, komanda nugalėtoją nešioja ant rankų, švieslentėje triumfuoja, atrodo, reikšmingiausias gyvenime skaičius… Bet po to bus kitos varžybos, kiti puolėjai, kita situacija, kita savijauta, kitas pasiryžimas, kita atsitiktinumų grandinė. Ir vakarykštis triumfas gali pavirsti šiandienos ašaromis. Arba atvirkščiai.
Gyvenimas yra nuolatinė situacijų ir galimybių kaita. Šiandien jūs ir jūsų artimi žmonės įvertins tik vienos jų rezultatus. Tad verta prisiminti: pralaimėjimas dar ne pasaulio pabaiga. Ir pergalė – ne tos pabaigos kulminacinis momentas.
Be abejonės, bus kitas. Bus kitaip. Jei norėsite (o kartais net jei ir nenorėsite), daug kas keisis.
Tad, mielieji, nuo savosios kalvos, supiltos iš klaidų, pasiekimų, praradimų ir kasdienių nuovokų, galiu pasakyti: lemtingų gyvenimo klaidų maža, nepataisomų – dar mažiau. Gal tik viena vienintelė –visiškai nusigręžti nuo gyvenimo. Paniekinti, ką jis siūlo, atstumti jo duodančią ranką ir jo horizontų platumą. Patikėti, kad ŠIANDIEN yra VISAM LAIKUI.
Kartais pakanka sulaukti rytojaus, kad suprastum, jog viskas, kas atrodė nepataisoma ar visuotinai garantuota, yra TIK VAKARYKŠTĖ DIENA.
Ir šita ilgai laukta graži atsisveikinimo šventė tuoj taps vakarykšte diena. Ar tai galėtų reikšti, kad švenčių daugiau nebebus?
Tad švęskime.
Audronė
Ne egzaminas
