Viename susibūrime netikėtai užvirė diskusija: kas bendra tarp laimės ir pinigų. Įdomiausia tai, kad diskutavo tie žmonės, kurie gerai žino, ką reiškia pinigai, mat yra ragavę tradicinio socialine lygiava pagrįsto gyvenimo, patyrę laisvosios rinkos siūlomas pergales ir pralaimėjimus. Žodžiu, apie pinigus kalbėjo tie, kurie moka juos uždirbti ir išleisti.
Visi sutiko, kad turėti pinigų – tai jausti atitinkamą laisvę, tavęs nevaržo ir nekamuoja, rodos, elementarūs, bet neįgyvendinami kasdieniai troškimai: skanesnio kąsnio, gražesnio apdaro, patogesnės buities ir įvairesnių pramogų. Tačiau tai nereiškia, kad sunkiai įgyvendinami troškimai visiškai išnyksta. Ne, jie tik yra kitokie, arba kitaip kainuoja.
Kita vertus, visi suprantame, kad laimė – tai nėra produktas arba paslauga, kurie vienam lengviau pasiekiami, o kitiems visą gyvenimą lieka tik svajonė. Laimė – tai būsena, akinanti ir trumpalaikė, o jos priežastys, sudedamosios dalys kaip sudėtingame recepte priklauso nuo „virėjo“ talento ir asmeninių savybių.
Galima tik spėti, nutarė diskusijos dalyviai, kad laimė susijusi su kliūtimis, iššūkiu, sau pačiam iškelta užduotimi, nerealiai aukštai pakylėta vidine „kartele“, ir jei visa tai įveiki, gali būti patenkintas savimi. Bet laimė – tai ir pakylėti jausmai, įsimylėjimas, mylimo žmogaus artumas, šeimos darna, artimųjų sėkmė ir gerovė. Tada ją suvoki kaip harmoniją, sutarimą su savimi ir aplinka, suvokimą – kaip gera būti čia ir dabar.
O gal mes kartais klystame, svajonės išsipildymą ar pasiektą tikslą laikydami laime? Gal tai tiksliau ir teisingiau būtų pavadinti pergalės džiaugsmu? Dar trumpesnė euforijos akimirka, po kurios – lyg praraja – klausimas: o kas toliau? Ir jei nežinome atsakymo, dar neturime naujo tikslo, naujo siekimo, puolame į neviltį, nes gyvenimas atrodo prėskas ir nebeįdomus.
Kad ir kokius patogius namus jai įrengtume, laimė niekada juose neapsigyvena ilgam. Kol esame jauni, manome, jog tai mūsų kaltė: ji ką tik buvo ir štai nebeliko. Išėjo, pabėgo, nuskrido… Vėliau imame suprasti, kad ji kaip herpis (ta bjauri pūslelė ant lūpos), kuris, pasirodo, gyvena mumyse, tik paprastai miega, o susidarius palankioms sąlygoms, išlenda į paviršių. Bandome pakartoti tas akimirkas, sudaryti dirbtines sąlygas (suprantama, laimei, o ne herpiui), kad tik vėl ją prišauktume. Deja, ne visiems ir ne visada pasiseka tą būseną sukurti dirbtinai. Laimės elgesys neprognozuojamas, o juk atrodė, kad receptas idealus, visi ingredientai panaudoti, bet ji neatėjo, nepabudo, nenušvietė mūsų pačių ir mūsų aplinkos ta stebuklinga šviesa…
Todėl ir sakoma, kad laimė nenuspėjama, kad ji lyg peteliškė nežinia kodėl iš tūkstančio visiškai vienodų žiedų pasirinko tą vienintelį.
Liūdna, jei tas žiedas – ne aš ir ne tu. Ir kokiomis spalvomis sušvinta pasaulis, kokie horizontai atsiveria, jei šįkart gavai dovaną – pasijutai visiškai laimingas!
Kodėl taip atsitiko? Tai tavo paslaptis.
Žinau, yra apdovanotų žmonių, kuriems nereikia ilgus metus laukti šio stebuklo pasikartojimo. Apie juos sakoma: moka būti laimingi, moka džiaugtis gyvenimu.
Įsiklausykime – „moka džiaugtis gyvenimu“, o ne „moka gyventi“.
Kai suvoksime skirtumą tarp šių dviejų iš pirmo žvilgsnio labai panašių frazių, suprasime, kodėl laimė ir pinigai nėra sinonimai. Bet kokiame kontekste.
AUDRONĖ
Ne sinonimai
