- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Nepamirškite Jonų ir Janinų

Šisbeitauskas

Pagaliau baigėsi karščiai ir sulaukėme lietaus. Bent jau pradžiai. Jis, aišku, nebeišgelbės suvytusių braškių, ant medžio sudžiūvusių vyšnių, net žolė – ir ta išdegusi ir turės pradėti dygti iš naujo, jei dar nesunyko šaknys. Žolės, manau, atsigaus. Ir pirmiausia atsigaus visokios piktžolės, kurios visada yra gyvybingos. Kažin kodėl taip yra – jei kas nepageidaujamas, tai būtinai subujos, atsigaus ir puikiausiai gyvuos.
Taip būna ir žmonių gyvenime – tik pagalvoji, ko nenorėtum, būtinai tai ir atsitiks. Nežinau, ar ir jums taip būna, bet kartais iš namų išeini ne su ta nuotaika ir galvoji, kad tik kas gatvėje nesugalvotų pašnekinti, klausinėti, kaip gyveni ir panašiai. Ir kas tada būna? Pirmas gatvėje sutiktas žmogus – seniai matytas, o pirmasis jo klausimas: kaip gyveni, ko toks be nuotaikos ir akys kažkokios liūdnos? Ir ką tada reikia daryti? Aiškinti tam seniai sutiktam ir ne taip jau gerai pažįstamam žmogui, kad turi problemų darbe ar kažkas nesiseka namuose? Tada ir tenka suktis iš padėties, murmėti kažką panosėje, kad viskas lyg gerai, kad tau tik taip pasirodė…
Kodėl aš kažkam turiu aiškintis, kaip man sekasi ar nesiseka? Ir svarbiausia, kad tie žmonės būna labai įkyrūs ir tą patį klausimą gali užduoti keletą kartų. O jei žmogus išvis nesi linkęs kalbėti savo gyvenimo temomis ir visiems pasakoti apie jį?
Aš nesuprantu tų naivuolių, kurie mėgsta žaisti feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose ir užsiimti tais keistais pasiūlymais ar būrimais, pavyzdžiui, kas yra mano geriausias draugas ar kas labiau į juos tiktų, kuo tu buvai aname gyvenime ar kuo tu būsi ateityje. Dar geriau, kai žmonės, ir ypač moterys, pradeda leisti kažkokiems aparatams, kompiuteriams nuspręsti, kaip atrodytų, jei būtų Bolivudo aktorė, į kokią kino žvaigždę esi panaši ir pan. Kai kas pasakys, kad tai iš tiesų tik žaidimas, pramoga, bet man tai tikrai nėra priimtina ir ypač tais atvejais, kai kompiuteris padaro iš tavęs kažką neįprasto ir tu pats žinai, kad taip nėra ir niekuomet nebus. Aišku, tos informacijos ar nuotraukų galima viešai ir neskelbti – pats kompiuteris to beveik visada klausia, bet ne – būtinai tą nesąmonę įsikels ir pasiūlys pažiūrėti visiems – esą, oho, kokia aš galėčiau būti! Mano galva, tai kažkoks kompleksas – ieškojimas to, ko tau trūksta, ar tiesiog tuštybės mugė – kitaip to nepavadinsi…
Keistai man atrodo tame pačiame feisbuke pasirodantys įvairūs patarimai dėl sveikatos, kaip ir nuo ko gydytis, protingi posakiai, kaip reikia gyventi. Bet, kaip pastebėjo aktorius Ričardas Giras, –žmonės tebėra, kokie buvę – atrodo, kaip atrodę, tebeserga tomis pačiomis ligomis ir niekas nuo to nesikeičia. Tas pats aktorius pasakoja – būna, kad žmogus visą gyvenimą stengėsi gyventi sveikai: sportuoti, išskirtinai sveikai maitintis, nesusidėti su jokiais žalingais įpročiais, o, žiūrėk, ir išeina Anapilin staigiai ir būdamas tik šešiasdešimties. O štai kitas – visą gyvenimą traukė dūmą, tikrai nebėgo nuo stikliuko, valgė, kas ką pasiūlė ar skanu jam pačiam, „sportuodavo“ tik žiūrėdamas varžybas per televizorių, o ėmė ir išgyveno iki devyniasdešimt penkerių… Ir ką tai galėtų reikšti? Ogi viena – kiek tau Dievulis yra atskaičiavęs, tiek ir šia žeme pėdinsi…
Aišku, čia tik pamąstymai apie gyvenimą, o jame iš tiesų pasitaiko visko. Pakalbėjau apie Anapilį ir prisiminiau vienos moters nusiskundimą apie Židikų kapines – ten nėra tvarkos: didžiuliai medžiai šaknimis iškeldinėja paminklus, rudenį neįmanoma atsikratyti jų lapų, tad kam esą tokių išvis reikia? Kapinių viduryje auga, bujoja didžiulės, turbūt, tujų gyvatvorės, kurios užstoja visą vaizdą, o taką taip susiaurina, kad žmonėms sunku prasilenkti.
Nežinau, ar ta padėtis ten bent kiek pasikeitė, bet moteriškė susirūpinusi – esą artėja Oninių atlaidai, į kapines vėl susirinks giminės, o čia netvarka… Mano galva, giminės į kapus susirenka ne žiūrėti, kaip atrodo kapinės, o nors mintyse pabendrauti su išėjusiaisiais, juos prisiminti, pagerbti, kartu ir susitikti su seniai matytais giminaičiais, vaikystės ar jaunystės draugais…
Jau Joninės – rytoj reikia pinti ąžuolų vainikus ir pagerbti visas Janinas ir Jonus ir su jais švęsti tą gražią vasarišką šventę – Jonines ar Rasas, kažkur jas dar vadina Kupolėmis. Nežinau, ar kam tą stebuklingą naktį pasiseka surasti laimę nešantį paparčio žiedą, bet, matyt, jei jau ieško, tai kažkas ir atranda…
O kas rytoj tingės eiti į miškus, paparčio žiedo kartu su kitais mažeikiškiais galės ieškoti prie kultūros centro – ten šiemet bus švenčiamos miesto Joninės. Jau teko girdėti įvairių kalbų – esą tokia vieta šiai šventei netinkama, aplink – vieni mūrai, o mano galva, jei kam nepatinka, tai gali susirasti kitą šventimo vietą – Joninės dabar tokios populiarios, kad jas mini vos ne kiekvienas kaimas.
Nežinau, ar supykdysiu ministrą Verygą ir jo bendražygius ar sekėjus, bet, kalbėdamas apie Jonines, kažkaip vis prisimenu alų – tai vienas populiariausių šios šventės gėrimų. Taigi jei pas mus draudžiama alkoholio reklama, pasakysiu, ką pastebėjau, kas darosi pas brolius latvius: ten ant kai kurių alaus skardinių puikuojasi ne tik Latvijos valstybinė vėliava, bet ir šios šalies šimtmečio ženklas. Kažkaip mūsų kaimynai nebijo nei to alaus, nei jo reklamos.
Tad pabaigai – linkėjimai broliams latviams ir sveikinimai visoms Janinoms ir Jonams – su švente!