Dar nespėjome ištrinti iš atminties trumpiausios nakties sutikimo, o štai saulė jau po truputį trumpina savo „darbo laiką“. Ir nesvarbu jai, kad mums, šios Žemės skruzdėlytėms, nelabai to norisi. Bet taip jau sutverta Visata, ir mes jos dėsnių nepakeisime. Nebent laikrodžio rodykles sugebame pasukioti, tik dar labiau trumpindami šviesųjį paros metą. Manau, kad ne vienam tai net sveikatai atsiliepia, ypač mūsų mažiesiems.
Nėra ko lįsti mums, mažoms Žemės skruzdėlytėms, ten, kur šventai Gamtos surėdyta, kur karaliauja Visata, Kosmosas. O pasirodo, kad kosmosas nėra jau toks tolimas ir neapčiuopiamas kaip atrodytų – jis jau čia, tarp mūsų. Ir pati kosmoso samprata, tiesiogine šio žodžio prasme, nepakitusi: kosmosas ir yra kosmosas.
Pradėkime nuo valdžios. Mus, renkančius ją, ir mūsų išrinktuosius sieja nesvarumo būsena. Po neeilinio, net ketverius metus laukiamo įvykio – rinkimų, mes, eiliniai piliečiai be privilegijų, plaukiojame tarsi išsviesti už savojo erdvėlaivio borto, ir nežinia nei kur, nei kada būsime nutėkšti iš savo nesvarumo (neužtikrintumo ne tik rytojumi, bet ir šiandiena) būsenos. Kad ir kaip keistai atrodytų, bet ir mūsų šventai įtikėtieji, deleguotieji į postus taip pat porą metų jaučiasi lyg kosmose: plaukioja jie nesvarumo būsenos, kol bent kiek susipažįsta su ankstesnių kolegų priimtais įstatymais ir jų pataisomis, kol pagaliau pradeda savo didįjį darbą – stumdytis kėdėmis. O laikas bėga. Gyvenimas eina. Nesvarbu, kad mūsų „kosmonautams“ paisyti jo nereikia, bet Žemėje ketveri metai praeina gana greitai. Ir jiems, nori ar nenori to, tenka išeiti iš savo užsitęsusios nesvarumo būsenos ir išsibarsčiusiuose įstatymuose bei savo ataskaitose sudėlioti visus taškus ant i.
Politikos apžvalgininkas bei rašytojas Saulius Spurga savo paskutiniame straipsnyje rašo, kad šiandien atrodo, jog vienas didžiausių mūsų stabilumo garantų – nedarbo mažinimas – pajudėjo į priekį… Darbo kodekso pakeitimo paketo svarstymas, aplenkiant Trišalę tarybą, pateiktas Seimui. Lietuvoje sužlugdyta Trišalės tarybos veikla ir galutinai nutrūko jos dialogas su Vyriausybe. Suprantama, kad šios Darbo kodekso pataisos buvo reikalingos, tačiau jos turėjo būti dar gilesnės ir kompleksiškesnės. Įstatymai, kurie suvokiami kaip primesti, formaliai yra teisėti, tačiau demokratijos požiūriu netenka savo veiksnumo. Kaip elgiasi mūsų Vyriausybė, parodo minėto Darbo kodekso paketo pateikimas, nes jis iš pradžių buvo siūlytas kaip jaukas – mainais į tai, kad Vyriausybė sutiktų padidinti minimalią algą. Kaip žinome, profsąjungoms nepritarus tokiems pasiūlymams, minimalios algos klausimas liko atviras, o kodekso pataisos pateko į Seimą…
Versdamasis per galvą šeštadienį, paskutinėje savo pavasarinėje sesijoje, Seimas ryžosi svarstyti šias Darbo kodekso pataisas. O mums, išlaikantiems visą valstybės biudžetą ir visą šutvę „kosmonautų“, yra ne vis tiek, ar galutinai netapsime jų vergais: iki šiol buvo siūlomi gana nepalankūs sprendimai mūsų, paprastų darbuotojų, atžvilgiu. Visur žiniasklaidoje: laikraščiuose, radijuje, televizijoje – eskaluojama naujiena apie Trišalės tarybos socialinio dialogo nutraukimą. O taip neturėtų būti. Tačiau visų svarbiausia – kad pamirštas dialogas su pačiu žmogumi.
Anot politikos apžvalgininko S. Spurgos, įstatymus ir vizijas kuria verslūs, globaliai mąstantys žmonės, tačiau mūsų merdinčiai provincijai, senstantiems, tuštėjantiems miestams ir miesteliams, neviltiems apimtiems žmonėms reikia kitokios strategijos, kad netaptume mažarašte, be kultūros ir švietimo palikta tauta.
Todėl retoriškai klausiu: ką mes turėtume išrinkti į mūsų Valstybės valdymo aparatą, kad mano, Tavo ir mūsų vaikų ateitį nulemtų ne „kosmonautai“, o Žemėje nebeliktų Kosmoso? Juk po truputį jau artėja neeilinis įvykis „kosmonautų“ ir mūsų, eilinių piliečių, žemiškų būtybių, gyvenime.
