Šisbeitauskas
Šią savaitę dvi dienas nešiojausi su savimi lietsargį – atspėkit, ar reikėjo? Trečiadienį išeidamas iš namų išėmiau jį iš rankinės. Ir vėl atspėkit – ar nepradėjo lyti? Nors to lietaus nebuvo daug, bet be skėčio būtų buvę nekaip.
Kažkas taip ir pasakė, jog skėtį su savimi reikia turėti todėl, kad nelytų. Ir ši taisyklė pasiteisina jau ne pirmą kartą. Kažin, kaip tas Aukščiausiasis sužino, kada mes turim lietsargius, kada ne? Juk rankinės kiaurai nepersimato? Arba šiek tiek gyvenimiškesnis pavyzdys: kai kurių mums žinomų žmonių paprastomis dienomis bažnyčioje nė su žiburiu nerasi. O, žiūrėk, ateina kokie nors atlaidai, bažnyčioje žmonės vos telpa, tos įžymybės ima ir atsiranda. Sakysit, Šisbeitauskai, nejuokink, tokius dalykus tie žmonės yra puikiai perpratę ir jie pasirodo tik todėl, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių.
Bet kuo čia dėta bažnyčia? Jie pasirodo bet kur, kur tik susirenka minia, ir nesvarbu – melstis ten reikia ar kažką pasakyti, svarbu, kad jie yra matomi.
Naršydamas po feisbuko platybes aptikau puikią mūsų Savivaldybės darbuotojų nuotrauką. Su visais vadais: pozuoja visi lyg per vestuves. Kai pradėjau gilintis, ko jie čia taip oriai pozuoja, pasirodo, gavo „Auksinę krivūlę“! Ir žinot, už ką? Ogi už tą kai kurių mažeikiškių keikiamą monstrą – pėsčiųjų tiltą per geležinkelį. Ką ten tiltą – vos ne visas traukinys į dešimties metrų aukštį virš geležinkelio iškeltas.
Prie tos krivūlės tikriausiai prisidėjo ir vairuotojus bei miesto svečius juokinantys šviesoforai Laisvės ir Žemaitijos gatvėse, nes nominacija vadinasi „Už didžiausią pažangą didinant eismo saugumą“. Na tikrai, ko ne pažanga? Kur statyti šviesoforus, vietų Mažeikiuose dar yra – galėtų jų daugiau būti Naftininkų, Ventos, Pavenčių, Sedos gatvėse – gal dar vieną krivūlę gautume?
O šiaip – tik sveikinti visus reikia. Juolab kad ši krivūlė mūsų Savivaldybei teko pirmą kartą. Tik prieš trejetą metų mažeikiškis Jonas Siminkevičius iš tos pačios Lietuvos savivaldybių asociacijos yra gavęs „Auksinės krivūlės riterio“ ženklą – štai iš kur viskas atėjo.
Tiesa, šioje nuotraukoje pasigedau dar vieno Mažeikiuose dėl saugaus eismo kartais pasivaidenančio veikėjo Minedo-Mindaugo Jonušo – tas tai būtų papildęs vyrų kompaniją ir suteikęs nuotraukai humoristinio šarmelio.
Trečiadienio vakarą bemaigydamas TV pultelį kažkaip netyčia „užpuoliau“ ant vietinės televizijos žinių laidos. Vienas iš siužetų – kažkoks minėjimas slaugytojoms jų profesinės dienos proga. Labai gerbiu šias moteris – vyrai dažniausiai prie tokių darbų nesiveržia. O galėtų – tas darbas tikrai nelengvas, kartais tikrai pareikalaujantis vyriškos jėgos ir ištvermės. Viskas su tuo minėjimu gerai, viskas puiku, tik už ausų užkliuvo ligoninės vadovo pasakymas, kad jos tikrasis šeimininkas yra rajono Savivaldybės meras. Nežinau, ar čia tas vadinamasis gerasis pataikavimas, ar noras nuo savęs nugrūsti vadovo naštą? Aš žinau, kas yra ligoninės direktorius ir, nutikus kokiam negerumui ar ypatingam gerumui, reikia kreiptis į jį. O jei meras dar pradės šeimininkauti ligoninėje, tad kas bus su Mažeikiais – neseniai išgirdau vienos ilgai Mažeikiuose nebuvusios mažeikiškės teiginį, kad miestas ir rajonas neturi šeimininko.
„Klausyk, – sako ji man, – kas su tais Mažeikiais darosi? Atvažiavau pas tėvus naktį, vos jų gatvelės nepravažiavau – tamsu, negi šiais laikais negalima suorganizuoti papildomų elektros šaltinių? Atokesnės nuo centro gatvės ir šaligatviai, daugiabučių kiemai baisūs, šviesoforų kaip Holivude, kai kurie pastatai – lyg vaiduokliai, gėlynai irgi „nei penki, nei devyni“. Ar tie, kurie tuo turėtų pasirūpinti, dar neprisikišo kišenių, ar jie apsimeta viso to nematantys, ar tiesiog pavargo ir jau laukia kitų rinkimų?“
Klausiau pasimetęs kaip ta „tašė“ geležinkelio stotyje ir nežinojau, ką jai atsakyti. Bandžiau teisintis, kad kai kurios gatvės, namai, įstaigų pastatai renovuoti, tad miestas kaip tik puošiasi… Ji vėl papylė saują priekaištų – renovacija atlikta už svetimus pinigus, kuriuos kažkada reikės grąžinti, o ir ta renovacija kažkokia keista: suoliukai sustatyti antraip, kai kurie jau nublukę, mikrorajone iš po gėlynų išlindusios kažkokios polietileno skiautės, įvažiavimai iš Naftininkų gatvės į kiemus pritvinkę vandens… Nebesakiau tai poniai nieko, palinkčiojau galva, esą „yra kaip yra, ką aš čia galiu padaryti“. Man, nuolat čia gyvenančiam, kasdien tomis gatvėmis vaikštančiam, atrodo lyg viskas normalu, lyg taip ir turėtų būti, o štai ilgai čia nebuvęs žmogus pamato ką kita.
Aš pastebėjau tik tai, kad mūsų kapinėse žmonės pasigenda smėlio – artėja lapkritis, bus Vėlinės, žmonės tvarko kapus, norėtų apie juos pabarstyti smėlio, bet jį reikia kažkokiu būdu atsigabenti patiems. Važiuodami į Pikelių kapines, jo prisikasėm Griežės karjere, o ką daryti, jei tų karjerų nėra?
Neseniai lankėme giminių kapus Latvijoje: ten prie kiekvienų kaimo kapinaičių radome krūvas smėlio… Negi ir pas mus negalima būtų tuo pasirūpinti? Juk ne kažkokius velniškus pinigus tai kainuoja? Ačiū už tai, kad kapams tvarkyti pasirūpinta įrankiais, bet, pasirodo, ir juos kažkas parsineša į namus… Iš tiesų – sunku kai kuriuos dalykus suprasti.
Tad pasidžiaukime bent tuo, kad ši savaitė davė kelias neblogas dienas ir ruduo vėl pagražėjo.
