Šisbeitauskas
Artėja Visų šventųjų ir Vėlinių dienos. Šiemet jos sutampa su savaitgaliu, tad papildomų laisvadienių tautiečiai neturės. Tai, žinoma, netrukdo tradicijoms šiomis dienomis lankyti artimųjų kapus, nors mintimis pabūti su jais, uždegti ant kapų žvakeles, papuošti kapą gėlių žiedais. Tai iš tiesų gražus, prasmingas laikas, nes šiomis dienomis lyg primenama, kad negalima pamiršti tų, kurių jau neturime, negalime su jais pabendrauti – tai įmanoma tik mintimis ir širdimi. Iš tiesų, mums brangūs artimi žmonės su mumis yra ar bent jau turi būti mūsų mintyse visus metus – ne tik pirmosiomis lapkričio dienomis. O gyvenimas iš tiesų nestovi ir nelaukia, kad nuolat būtume su išėjusiaisiais ir, kaip sakoma dainoje: „Prisiminkime tuos, kurių nėra su mumis, ir galvokime apie gyvuosius“.
O tie gyvieji kartais būna tokie keisti ir įdomūs. Vis negaliu pamiršti seno kolegų pasakojimo apie vieną žinomą žmogų, tuomet Seimo narį: jam buvo pasakyta, kad reikės dalyvauti Anapilin išėjusio režisieriaus Juozo Miltinio 90-ųjų gimimo metinių minėjime Viekšniuose. Gal gerbiamas ponas neišgirdo apie tai, kad to žmogaus jau nėra tarp mūsų, o jo intelekto lygis tikriausiai nėra toks, kad žinotų, jog gerbiamas režisierius jau miręs, tad atvykęs į vietą, matyt, nebesulaukdamas, kol jam ateis laikas pasireikšti, jis savo padėjėjų paklausė, kada pagaliau reikės sveikinti tą jubiliatą?
Kaip sakoma, yra kaip yra: nei čia ką pridėsi, nei atimsi. Gerai, kad tokį klausimą girdėjo tik to klaususiojo aplinkos žmonės.
Neseniai skaitėme apie modernizuojamą bene didžiausią miesto daugiabutį – Žemaitijos gatvės 15-ąjį namą. Ten statybininkai įpusėjo darbus ir dingo: namas liko be balkonų, palangių, su skylėmis sienose, žodžiu, darbo ten dar į valias. Įdomų pasiūlymą, kaip apsaugoti namo gyventojus nuo nelaimės, kad jie užsimiršę neišeitų į nesamą, tiksliau, į balkoną be apsauginių sienelių, pateikė to namo administratorius: iš balkonų durų išimti rankenėles…
Ką gi, ne rankenos svarbu, o rūpestis dėl žmonių saugumo – parašėm pasiūlymą, pakabinom, ir viskas.
Kita vertus, galvoju: kad taip žmonėmis, jų patogumais rūpintųsi kai kurių parduotuvių personalas. Nupirko moteris savo vyrui kojines. Prie kasos prašo jas įdėti į maišiuką, nes tąkart neturėjo net rankinės pasiėmusi (moteris be rankinės – čia jau atskira tema). IR KĄ JŪS MANOT? Maišiuką turi, bet kadangi jis su firminiu parduotuvės užrašu, už jį reikia mokėti. Paprastų pakuoti skirtų maišiukų parduotuvėje nėra. Pažįstama sako, kad jai ne tie keli centai svarbūs, bet tai, kad parduotuvės išmoko net iš š… spausti vašką. Kiek žinome, pakavimo tara niekada nebuvo mokama, o jei parduotuvė teturi tik tokią pakuoti – tai už ją neturėtų imti nė cento. Girdėjau, kad tokios politikos jau laikosi ir kai kurios vaistinės – už maišiuką su vaistinės užrašu vaistininkė prašo centų. Kita vertus, ką darys tos parduotuvės ar vaistinės tuomet, kai atsiras eurai? Negi ir tas „centines“ terbeles pabrangins. O gal jas teks nupiginti?
Dabar kelios istorijos iš taksistų gyvenimo. Viena buvusi taksi vairuotoja pasakojo, kad kartą teko vežti susibarusių mažeikiškių porą. Vyriškis tiek supyko ant savo pačios, kad taksistės tiesiai šviesiai paklausė, kiek kainuotų naktis važinėjantis po miestą ar tiesiog prasėdėjus mašinoje – į namus jis dabar jokiu būdu neisiąs. Tiesa, kainą pasiūlė pats – 100 litų. Vairuotoja sutiko ir tas žmogelis mašinoje prasėdėjo kone visą naktį – ir jam gerai, ir vairuotojai tik į naudą: sutaupė kuro ir dar šimtą litų gavo.
Kitas atvejis – apie dosnesnį keleivį. Vyriškio, matyt, ne vargšo būta, tad vieną vasaros rytą jis esą pagailėjęs taksi vairuotojos ir pasiūlęs 200 litų, kad ši nevargtų visą dieną, nekeptų saulėje, o nuvažiuotų į Palangą ir ramiai, kultūringai praleistų laiką. Iš tiesų – geras ir dosnus pasiūlymas, tad ko juo nepasinaudojus? Kaip sakoma, jeigu duoda – imk, jeigu muša – bėk. Sutikčiau kasdien dirbti taksistu, jei galėčiau kartą per savaitę už du šimtus litų praleisti laiką Palangoje. Deja, tokių „sėkmės“ istorijų ne tiek ir daug.
Kažkaip pamėgau šeštadieniais nueiti į didįjį Mažeikių turgų. Čia gali rasti ir šviežią daržovę, ir skanesnį vaisių, šeimininkių ką tik suslėgtą varškės sūrį. Bet kartą vis dėlto prašoviau: kadangi buvo mažesnė kaina, nusprendžiau nusipirkti raudonųjų vynuogių. Buvau išsirinkęs vieną kekę, bet pardavėja pasiūlė kitą – esą ta jau yra perrinkta. Aš, būdamas patiklus, sutikau. O pasirodo, visai be reikalo, nes daugelis uogų jau buvo papuvusios. Daugiau vynuogių turguje nepirksiu: parduotuvėje jos gal ir kiek brangesnės, bet išmesti teko tik dvi ar tris uogas.
Paskutinės naujienos iš turgaus – ten įsitaisė vienas ar keli kišenvagiai, vagiantys pirkėjų pinigines. Tiesiog ištraukia jas iš kišenės ar iš rankinės. Teko girdėti, kad praėjusį savaitgalį piniginių neteko net keletas žmonių. Taigi, jei turit piniginę, ir dar su pinigais, pasirūpinkit jos saugumu.
O pabaigai ir aš, kaip tikras žemaitis, noriu paraginti rytoj vakare laidoje „Duokim garo!“ palaikyti tirkšliškių „Subatvakarį“ ir, nepagailėjus kelių litų, pabalsuoti už juos. Gal kada nors jie mums atsidėkos nemokamu koncertu?
sisbeitauskas@santarve.lt
tie turginiai vagys. Juos sugavus reikėtų nuotraukas prie įėjimų į turgų pakabinti. Bet ar bent vieną pričiupo?
ir balsavau, ir palaikiau, bet tas jaunimas iš tiesų buvo fainesnis. Subatvakaris gal ir gerai grojo, bet kūriniai tikrai ne tokiam šou. O vadovo veidas – lyg dėl Kudlos atsistatydinimo pergyventų. Su kuo begers?
labai ačiū Šisbeitauskui už puikius pastebėjimus, perspėkjimus ir norą palaikyti „Subatvakarį“ . Gražu. Balsuosim.
Ką ten besaugosi,jos ir taip istuštintos didelių mokesčių ir butu renovacijų?! Ponai valdžiažmogiai gal ir turetų saugoti savo prikimštas mašnas pinigų? O ką mes, išmelžti bėdžiai?!