Nors apkeliaujame visą pasaulį, ieškodami grožio, privalome jį turėti savyje, kitaip – jo nesurasime.
R. V. Emersonas
Prisimenate brolių Grimų pasakas? Ir pasaką apie gerų tėvų dukrelę, kurią jaunikiui atvažiavus tėvai nusiuntė į rūsį. Nežinia, kas jai šovė galvon, bet nusileidusi laiptais žemyn susimąstė mergina apie savo ateitį, įsivaizdavo, kaip jinai ištekės, susilauks vaikelio, o jam paūgėjus tėvai pasiųs jį į rūsį sviesto puodynėlės… Ir nežinia kodėl puodynė nukris vaikeliui ant galvos, ir mirs vaikelis dar neužaugęs. Nuotakos tėvai leidžiasi ieškoti merginos, išklauso jos graudžių pranašysčių, sėda šalia ir iš visos širdies rauda dėl rūstaus likimo bei nesusiklosčiusio gyvenimo…
Katastrofos nuostata – taip psichologai vadina dukrelės vidinę būseną. Mes pavadinkime ją kitaip – nuostata „nėra gero, kas blogai nesibaigtų“.
Deja, mes, besijuokiantys iš vargšės vokietaitės nelaimių (jaunikis pabėgo, įsitikinęs, kad ir jo išrinktoji, ir mama, ir būsimasis uošvis vienodai kvaištelėję), kartais nedaug kuo nuo jos skiriamės.
Tėvai, baigiantys išprotėti, jei dukra pusvalandį vėluoja iš mokyklos; abiturientas, laukiantis „visiško žlugimo“ ir mintimis grindžiantis jam kelią: susikirsiu, neabejotinai susikirsiu per šį egzaminą; pavaldinys, einantis pas viršininką jau dejuodamas: vis tiek nepaaukštins pareigomis, o ir atlyginimo nepakels…
Ar tai ne ta pati savanoriška katastrofos nuostata? Na, tai kas, kad aš mokiausi, dirbau, stengiausi, bet man vis tiek nepasiseks. Kodėl? Todėl kad… Todėl kad pasaulis neteisingas ir mano atžvilgiu blogai nusiteikęs, tiesiog žiūri skersomis ir visą laiką stengiasi pakišti koją…
Ką daryti? O ką čia padarysi? Negi stosi vienas prieš viso pasaulio tvarką? Prieš lemtį (nužiūrėjimą, blogą karmą, nedalią ir pan.)?
Tokios mintys ir nusiteikimas nėra nekenksmingas dalykas. Neveltui sakoma: ko bijai, to ir sulauksi. Viena yra laukti pasaulio pabaigos, kuri vis niekaip mūsų pasaulio nepaverčia kosminėmis dulkėmis, ir visai kas kita – pačiam nusiteikti nesėkmei.
Mes trokštame, kad mūsų sumanymai būtų įgyvendinti, namai būtų jaukūs ir ramūs, artimieji sveiki ir laimingi. Svajojame apie pakylėtus dalykus, norime būti gražūs ir aplinkui matyti grožį. Siekiame valdyti, o ne būti valdomi, svajojame apie nepriklausomumą, teisę ir galimybę gyventi taip, kaip norime, eiti ten, kur norime, bendrauti su tais, kurie mums mieli, artimi, palankūs. Norime būti laisvi, norime priklausyti tik tiems, kuriuos mylime.
Rodos, tiek nedaug pageidaujame ir tokių realiai įgyvendinamų dalykų trokštame.
Tik… Nežinome kaip patikėti, kad tai realu. Nes katastrofos nuostata (o ji kartais tūno giliai pasislėpusi) neleidžia mums atsipalaiduoti.
Bet pabandyti gali. Gali pasakyti sau – bandymas pasiseks.
Gali vieną vakarą ramiai atsisėdęs susiplanuoti tolesnį gyvenimą, nutarti, kad nuo rytojaus matysi, mąstysi ir veiksi kitaip. Mažiau erzelio ir pykčio, daugiau teigiamų emocijų ir pozityvaus vertinimo. Įsiklausysi į savo ir savo artimųjų pageidavimus, ieškosi kompromiso, jei jo reikės. Baisusis žodis „reikia“ neišnyks iš leksikono ir sąmonės su pasąmone, tačiau jam bus suteikiama mažiau galių (jau pastebėta, kad kartais tas žodis ima begėdiškai naudotis mumis ir siurbia iš mūsų paskutinius syvus). Mąstymas bus orientuotas į sėkmę, o ne į nesėkmę. Į būtinybę dirbti, atlikti, veikti žiūrėsi kaip laisvas žmogus, o ne vergas. Pamažu stengsies pamilti tuos, kurių iki šiol bijojai arba nevertinai, kasdien pasakysi ką nors malonaus nors vienam kolegai ir pasikalbėsi su namiškiu ne tik apie svarbiausius ūkinius reikalus, bet ir apie jį patį.
Pagaliau – sugalvosi, kaip apdovanoti save už naujojo gyvenimo dieną (savaitę, mėnesį). Juk teko stengtis, kartais – net prieštarauti pačiam sau, laužyti įsisenėjusius mąstymo ir elgesio stereotipus, o lūžis retai kada būna neskausmingas.
Gal pasiseks, ir po kažkiek laiko suprasime, ką prieš du šimtus metų mums norėjo pasakyti amerikiečių filosofas ir poetas Ralfas Valdo Emersonas. Viena jo citatų rašinį pradėjau, kita norėčiau pabaigti.
„Gyvenimas mus praryja. Netrukus tapsime tik mitais. Ramiai: po šimto metų juk bus vienas ir tas pat.“
Audronė