Pasitinkam šaudymų ir sprogdinimų metą

Šisbeitauskas

Sunku patikėti, bet rytoj jau pirmoji kalendorinė žiemos diena, tad iki Kalėdų nebeliko nė mėnesio. O po jų jau ir Naujieji metai. Kaip visuomet, pirmieji šių artėjančių žiemos švenčių pranašai –kartkartėmis jau pasigirstantys petardų ar kitų sprogstančių užtaisų šūviai. Ir kuo šventės arčiau – tuo jie dažnesni ir garsesni. Tuos pyškėjimus išdykaudami ar pramogaudami sukelia ne kas kitas, o vaikai. Ir tikriausiai visi supranta, kad tos sproginėjančios priemonės iš dangaus nenukrinta – jas reikia pirkti. Tad tėveliai turėtų labiau susirūpinti, kur jų atžalos išleidžia pinigėlius, ką jie veikia gatvėse, stebėti juos. Daugiau darbo bus ir policijos pareigūnams, aiškinantis, ar petardų pardavinėtojai nepažeidžia prekybos taisyklių ir nepardavinėja jų vaikams ar nepilnamečiams. Juk būna tikrai nemalonu, net baisu, kai po kojomis nei iš šio, nei iš to sprogsta kažkoks užtaisas. Ligotam žmogui tokios vaikų „staigmenos“ gali dar labiau pagadinti sveikatą.

Naujų temų kalboms šią savaitę Lietuvai vėl pamėtėjo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė – nerimsta moteris, nors tu ką. Gal ji specialiai elgiasi taip, kad visi į ją atkreiptų dėmesį – Seimo vadovė drauge su mitinguotojais Ukrainoje padeda opozicijai ieškoti teisybės, o po to beldžiasi į šalies valdovų duris, kurios, kaip ir reikėjo tikėtis, jai buvo uždaros.
Lyg už bausmę dėl savo netinkamo elgesio, Lietuvos vadovė pasitvarkė taip, kad ponia Loreta nesimaišytų po kojomis čia atvykusiems daugelio šalių vadovams ir išsiuntė ją į Rygą. Gal ir teisingas sprendimas: maža ko neprognozuojamoji ponia Graužinienė gali vėl prisidirbti: jei norės, tai galės padaryti ir Rygoje.
Tiek pamąstymų apie mūsų viršūnių gyvenimą, laikas grįžti į namus.
Šią savaitę mūsų mieste įvyko nekasdienis renginys – atidarytas didžiulis prekybos centras. Tokie dalykai juk iš tiesų ne kasdien ir net ne kasmet vyksta. Tad tas įvykis sukėlė ir nemažą mažeikiškių susidomėjimą. Nesvarbu, kad buvo darbo diena – pats svarbiausias renginys vyko tik prasidedant pietų pertraukai. Kaip ir reikėjo tikėtis, būrys žmonių prie durų grūdosi dar prieš parduotuvės atidarymą. Visi žino, kad pirmomis parduotuvės darbo dienomis pirkėjai visada ras daug akcijinių prekių – tai pagrindinis jų suviliojimo būdas: norisi žmonėms ir tų pigesnių mandarinų, ir nemokamo puodelio kavos… Ir prekių kainos pirmomis dienomis būna šiek tiek mažesnės, bet tai – laikini dalykai: laikui bėgant, jos užauga kaip ir visuose prekybos centruose.
Ak, tos akcijos! Prisimenu vienos pažįstamos papasakotą istoriją, kaip per kažkurio prekybos centro atidarymą, be kitokių akcijų, buvo ir didelės nuolaidos žuviai. Taigi, iš visų to prekybos tinklo taškų į atidaromąjį centrą suvežė kažkokios žuvies, kurios terminai, kaip sakoma, „ant dienų“ turėjo baigtis. Tą vandens gėrybę pardavinėjo už mažesnę nei perpus kainą. IR KĄ JŪS MANOT? Nereikėjo nė valandos, kaip tos šaldytos žuvelės buvo šluote iššluotos: kaina nerealiai maža, tad ko nepirkti. O paskui pastebėjus, ką nusipirkai, kam pasiskųsi: realizacijos laikas pardavimo dieną dar nebuvo pasibaigęs. Tad gal ir ta žuvelė, jei tuoj pat atsidūrė keptuvėje, dar buvo valgoma? Bent jau katinams tai tikrai turėjo tikti.
Viena mano pažįstama prekybos centro atidarymo metu važiavo pro šalį, tad teigė, kad Žemaitijos gatvė atrodė kaip sovietmečiu, kai vykdavo demonstracijos: visi laimingi, patenkinti, tiek suaugę,  tiek vaikai rankose laikė raudonus balionus. Kiek mažai žmonėms reikia iki pilnos laimės… Bent kelioms akimirkoms.
Vienas mano kantrių, iššūkių nebijančių draugų surizikavo įsimaišyti į pirmąsias parduotuvę šturmuojančių didvyrių gretas. Pasakojo, kad šįkart langai nedužo, liko sveikos ir durys, atrodo, niekam neplyšo drabužiai, o jei kam ištrūko viena ar kita saga – nieko baisaus: dėl kelių sagų verta rizikuoti. Dar draugas pastebėjo, kad mažeikiškiai ne ypač ką nors puolė pirkti: daugiausiai čia buvo atėjusių įsigyti to prekybos tinklo nuolaidų kortelių. Tame prekybos centre yra ir alaus baras, bet alaus, deja, kol kas neteko paragauti: nežinia dėl ko, jo ketvirtadienį dar niekas nepilstė. Gal ir gerai, nes maža kas padauginus alaus gali atsitikti: o jei kam po to kils agresijos priepuolis?
Iki agresijos dar buvo toli, bet viena mano pažįstama labai pasipiktino kažkuriuo mieste esančiu bankomatu: esą jis nedavė jai pinigėlių ir vis rodė, kad ji surenka ne tokį kodą. Pasiaiškinus paaiškėjo, kad bankomatas čia niekuo dėtas. Ir mano pažįstama dar nėra praradusi atminties: iš pernelyg didelio išsiblaškymo surinkusi kodą ji dar paspausdavo žalią „enter“, kurį, pasirodo, ne taip jau protingas bankomatas palaikė dar vienu papildomu skaičiumi ir pinigų moteriai nepatikėjo – maža kas gali atsitikti, juolab kad dabar tas pinigų dėžes apgaudinėja įvairaus plauko sukčiai. Kitą dieną, kai mano pažįstama nusiramino, kodą surinko be jokių „enter“ ir pinigėlių iš karto gavo. Taigi, kaip sakoma, nėra ko kaltinti veidrodžio, jeigu snukis kreivas.
Šiandien pradedame laukti saulės sugrįžtuvių, kurios jau ne už kalnų, bet tą laikotarpį reikia gyventi ramiai ir susikaupus, nes prasideda Adventas.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*