Paskutiniai nerūpestingumo gūsiai

Živilė DAMULYTĖ

Kasmet, maždaug liepos viduryje, yra diena, kurios vieni galbūt daugiau, kiti mažiau, tačiau kaip kažko ypatingo laukia visi abiturientai. Tai vidurinės mokyklos baigimo išleistuvės. Vaikinai tądien išsimiega puikiai, o pasiruošimui tikriausiai net neskiria daug laiko. Visai priešingai nei merginos, kurios apie suknelę pradeda galvoti jau prieš kelis mėnesius, o pas norimą kirpėją užsirašo taip pat ne paskutinę savaitę. Ir dėl ko gi ši diena taip sureikšminama? Manau, kad joje slypi kažkas daugiau nei tik noras pasilinksminti.
Šį sureikšmintą šventės pasiruošimą galime pateisinti. Juk dvylika metų mokyklos suole – ilgas laikas, o išleistuvės – tai tik vienas palengvėjimo vakaras po to, kai mokiniui įteiktas brandos atestatas. Iš patirties galiu pasakyti, jog oficialios akimirkos, kai pagaliau pasibaigs kasdienis mokyklos suolo „trynimas“, laukia daugelis. Nors šauniai praleisto laiko, veiklos, draugų ilgesys neabejotinai aplanko abiturientų širdis, tačiau nuolatinis stresas, krūva darbų ir jau nuo pat pirmų dvyliktos klasės dienų kartojama frazė, kad egzaminai nenumaldomai artėja, nustelbia norą pakartoti visus praėjusius metus.
O koks kitas žingsnis ir lūkesčiai laukia praėjus iškilmingai išleistuvių dienai? Daugelis stoja į universitetus ar kolegijas, kai kurie išvažiuoja užsidirbti pinigų ir galbūt susivokti, ką norėtų veikti ateityje. Šis pasirinkimų laikotarpis – tarsi riba, kuri iš vieno gyvenimo etapo leis peržengti į kitą. Galbūt geresnį, galbūt kupiną idėjų ir maksimalistinių siekių. O kaip viskas susiklosto, parodo tik laikas, kai nuslūgsta emocijos ir neseniai dar buvęs mokiniu jaunas žmogus turi žengti didesnės brandos link. Žinoma, ne visi iš karto prisiima gyvenimo atsakomybę, tačiau pamažu mokosi, galbūt klysta ir keliasi, kol galiausiai atpranta nuo nuolatinio tėvų bei mokytojų šokinėjimo aplink, postūmio atlikti paskirtas užduotis ir paaugliško nerūpestingo.
Tėvams šis vaiko gyvenimo kaitos etapas ne ką mažiau reikšmingas. Man pačiai įsiminė išleistuvių vakaro akimirka, kai mokyklos direktorius, įteikdamas atestatą, vaikinui tvirtai spaudžia ranką, o salėje sėdinti mama giliai atsidūsta. Atrodo, lyg ji tą akimirką suvoktų: atliko savo pareigą, išaugino sūnų, o dabar jau atėjo laikas pačiam klotis gyvenimo pagrindus.
Prabėgus kuriam laikui nuo mokyklos baigimo, viskas atrodo kitaip. Pasimiršta blogi išgyvenimai, o atmintyje lieka tik smagios akimirkos. Išvykęs iš namų supranti, jog yra didesnių problemų negu neparuošti namų darbai, jog pats turi imtis iniciatyvos ir siekti savo tikslų, nes niekas nebetikrins, ar atsikėlei ryte ir nuėjai į paskaitas. Gyvenimas tikrai gali būti geresnis nei mokykloje, jeigu tik išvykę iš namų nenutrūksite nuo grandinės. Tačiau reikia suvokti ir tai, jog sprendimus teks priimti patiems, net jeigu kartais trūktų tam ryžto ar pasitikėjimo savimi.
Todėl taip ilgai lauktą išleistuvių vakarą priimkime kaip natūralų įvykį, kuris skirtas nerūpestingai pašėlti ir rūpintis tik savo išvaizda bei gera nuotaika. Juk sukauptuose prisiminimuose neturi trūkti reikšmingų įvykių, tokių kaip dvylikos mokslo metų siautulingas pažymėjimas.

Živilė DAMULYTĖ