- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Pavasario namai

Atmerk akis, vaikeli. Žinau, kad saulės šviesa vaiski ir akinanti. Žinau, kad ji tavęs nelydės visada, gal net bus akimirkos, kai prašysi, jog žemėj išnyktų pilkuma, bet šešėliai ilgės ir sutemos suks lizdą virš tavo galvos. Bet kol kas, kol pavasaris tik prasideda, tavasis ir šios žemės pavasaris, atmerk akis, vaikeli.
Ištiesk ranką, vaikeli. Kol žingsnis dar netvirtas ir nepažinta tiek daug svarbių daiktų bei dalyką, kažkas turi tave laikyti už rankos. Kada nors sužinosi, kad net taikos ženklan ištiestas delnas gali sužeisti, kad bet koks ramstis gali pasirodyti iliuzija, ir visi pasaulio vėjai pūs į tave bejėgį vienu metu, bet kol kas esi saugus. Žinau, kad ateis diena ir mano ranka atrodys kaip draudžiantis ženklas ar gyvas priekaištas, o petys, ant kurio dabar ramiai ilsisi tavo galva, nebebus minkštesnis už pūkų pagalvę. Bet kol kas obuolys, tas pradžių pradžios simbolis, vos telpa mudviejų delnuose, tu lieti jį ir nežinau, ką jauti: kvapą, glotnumą, spalvą. Kol nežinau aš ir nežinai tu, ištiesk ranką, vaikeli.
Ženk žingsnį, vaikeli. Gyvenimas bėgte prabėga pro mus, ir jei neišdrįsi išeiti iš namų, iš bet kokio jaukaus ir saugaus prieglobsčio, jo nepažinsi. Galima perskaityti knygų tomus ir dienų dienas žiūrėti pro didžiausios pilies langą, galima priversti kalną ateiti į tavo namus, tačiau tik tavo paties žingsnis gali pavirsti pažinimu. Man jau dabar gaila tavo pėdų, kurias grūdins akmenys ir aštri pakelių žolė, tačiau tik tavo žingsniai nuves į tavo tikslą. Dabar tu žengi žingsnį į pirmąjį savo tikslą, ir žinau, vargu ar jį prisiminsi, pasiekęs paskutinįjį. Bet jis svarbus, labai svarbus, todėl ženk žingsnį vaikeli.
Nusišypsok, vaikeli. Verkiantį tave jau mačiau, ir tai buvo viena iš nedaugelio akimirkų, kai tavo riksmas virto mano džiaugsmo ašaromis. Paskui bus kitaip – aš tavęs nebeišduosiu ir mes verksime drauge arba šluostysime vienas kito veidą. Ar žinai, kaip viską pakeičia saulutė, prasiveržusi pro lietaus debesies kraštą? Ir išdžiūva liūties upeliukai, pakvimpa žemė, o žaluma nušvinta vaiskiu spindesiu… Šią žemę vienodai maitina ir spindulys, ir lašas. Ilgai mokysies neverkti, o paskui – nesigėdyti savo ašarų, todėl dabar šypsokis, vaikeli.
O kai plačiai atvertomis akimis į pasaulį žvelgsi ir žengsi su šypsena, pažadėk neužmiršti pirmųjų savo pavasario namų, vaikeli…
A. M.