Po oda, po žole, po grindiniu

Niekada nevažiavai rogėmis per apsnigtą mišką, nesiklausei, ką vėžėse šneka sniegas? Nemiegojai šieno kaugėje po šiltu dangaus apklotu? Basas nebridai per žolę, ledinę po rasos ir aštrią nuo lietaus ilgesio? Nesvajojai kambaryje, aitriai kvepiančiame nauju žolių čiužiniu ir vasariniais obuoliais?
Tada nežinai, kad vaikystės namų sienos kaip ir žmogaus oda turi savą kvapą, nepakartojamą, įsirėžiantį į atmintį ir grįžtantį, kad sugeltų, lyg spyglys į širdį.
Ypač kai tų namų nebėra.
Kartą mačiau, kaip žmogus grįžo į savo vaikystės kiemą ir jo nebepažino. Prisimenu jo akis, nuostabą, neviltį, pyktį. Jis puikiai suprato, kad naujieji šeimininkai nekalti dėl svetimų prisiminimų, tačiau negalėjo pasislėpti. Na ir kas, – tada galvojau, – negi verta sielotis dėl nesugrąžinamų dalykų, dėl to, kad pasaulis keičiasi, ir tu pats pasirenki kitą gyvenimą, kitus miestus, kitus namus. Palieki, o po daugelio metų sugrįždamas tikiesi, kad praeitis tavęs lauks.
Ji nelaukia, ji dyla ir byra, išsisklaido dulkėmis ir prisiminimais, o paskui ir vieni, ir kiti draugiškai nusėda kažkur širdies kamputyje. Kad kartkartėmis vis primintų, jog esi buvęs kitoks nei šiandien. Tas atsivertimo skausmas, kurį dažnai esame linkę vadinti tik sentimentais, palaiko mumyse tikėjimą, kad šita žemė, kažkada tokia dosni ir spalvinga, vis dar maitina mūsų šaknis. Kad esame turtingesni, nei suvokiame, kad turime iš praeities pareinančių galių ir gyvybės ateičiai.
Tad nors tu, kaip ir aš, niekada negirdėjai sniego melodijos iš po rogių ir bėrio kanopų, vaikystės žemė net iš po grindinio ima ir pašaukia vardu. Kad stabtelėtume. Kad įsiklausytume. Kad prisimintume, kas ji ir kas mes…
A. M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*