Parko pertvarkymo projektas turi būti įvykdytas iki rudens. Savivaldybė, jau kartą gavusi „atidėjimą“ – Senamiesčio parkas už ES pinigus turėjo būti sutvarkytas iki praėjusių metų vasaros pabaigos, – vargu ar galės pasiteisinti prieš Sanglaudos fondų administratorius objektyviomis tokio delsimo priežastimis.
Manyčiau, kad jos išties subjektyvios. Ir pamokančios.
Į Savivaldybės specialistų ir Mažeikių gyventojų nesutarimus dėl parko renovacijos žvelgiant iš žurnalisto pozicijų, kelerius metus besitęsianti priešprieša panaši į Bugenių bendruomenės kovą su danų kiaulių augintojų bendrove. Jei nesigilinsime į tai, kas buvo „prieš“ ir kas būtų „po“, o tiesiog žiūrėsime, kas kokias klaidas darė.
Šiaip mūsų valdžia linkusi mažeikiškius laikyti ūmia, bet neorganizuota bendruomene – parėkaus, pabambės, nuleis garą ir vėl grįš prie savo kasdienių rūpesčių. Taip dažniausiai ir atsitinka, jei tarp idėjinių „priešininkų“ nėra kantraus ir pedantiško perfekcionisto, kuris pasirengęs bet kokį pradėtą darbą atlikti gerai ir iki galo. O jei tokių yra bent keli, gaunamas netikėtas rezultatas.
Iki šiol nėra aišku, kodėl Savivaldybė, labai gerai žinodama projektines „žaidimo“ taisykles, ryžosi neskelbti konkurso beveik keturis milijonus kainuojančiam projektui parengti. Tiesa, pati projekto sąmata siekia dvi dešimtis milijonų, tačiau niekas nežino, kada tie pinigai užgrius Mažeikių parką. Tačiau gerai skaičiuojantys architektai žino, kad užmokestis jiems priklauso nuo bendros suprojektuotų darbų vertės. Tad lieka atviras klausimas: kas pabrangino projektą – noras iki šapelio „išlaižyti“ parką, ar noras sumokėti kuo daugiau pinigų už tą pertvarkos planą.
Viešai jau ne kartą suabejota valdžios prisirišimu prie kažkada Mažeikiuose dirbusių ir į sostinę išsikėlusių architektų: kur tai matyta – be jokio konkurso imti ir atseikėti beveik trečdalį milijono – niekas tų įtarimų nei patvirtino, nei paneigė.
Akivaizdu viena: kažkam iš Savivaldybės vadovų ar politikų labai reikėjo, kad BŪTENT TAS projektas būtų įgyvendintas. Kitaip nesuprantami yra valdžios veiksmai ir išlaidos: ilgą laiką visaip išsisukinėti, atsikalbinėti, slėpti parke kertamų medžių skaičių, samdyti dvi ekspertų grupes (ta, kuri kritikuoja, – bloga, kuri giria pirminį architekto sumanymą – gerutė), kai kuriuos parko projekto svarstymus rengti kaip konspiracinius susibėgimus, kai laiką, vietą ir slaptažodį žino tik išrinktieji. Ir t. t., ir pan.
Tik nekalbėkime apie patį projektą. Nes esame diletantai, profanai ir kitokie neišmanėliai (ką iš dalies įrodo ir tekstas po skiltimi). Tad jeigu klausiame, kodėl pasivaikščiojimui skirti trinkelių takai su visomis jiems priklausančiomis komunikacijomis turi kilpomis vingiuoti po šimtametį pušyną, pamatome tik kančios išraišką specialistų veiduose. O jeigu dar, neduok Dieve, palyginame Mažeikius su Druskininkais, kur pušų nesuskaičiuosi ir, atrodytų, niekam negaila, bet net daugiabučių kiemuose per statybas ir renovacijas jos saugotos ir išsaugotos… Mums mostu paaiškina: Mažeikiuose – kita patirtis ir kiti standartai.
Todėl mums ir nesuprantama, kodėl JIE negali įsiklausyti, susitarti, pakeisti. Kodėl taip beatodairiškai ir taip primygtinai Mažeikiams reikia būtent tos architektų bendrovės ir būtent to projekto varianto, kuriame jau egzistuoja atskirtas didelis žemės sklypas „socialinei statybai“, priėjimai ir privažiavimai prie jo, aukšta tvora ir viską komerciškai tvarkančio OPERATORIAUS vizija?
Negi galima perdėtu įtarumu kaltinti mažeikiškius, manančius, kad šio projekto užsakovų galvose bręsta antrasis, „pogrindinis“ planas – gražiai užstatyti kitą V. Kudirkos gatvės pusę, kurioje dabar auga tiek daug medienos?
Todėl ir sakau – gaila būtų prarasti parko pinigus, renovaciją, taip pat – prestižą kaimynų ir Europos fondų akyse. Bet dar labiau gaila parko ir suvokimo, kad turime valdžią, kuri mano, jog visi čia kvailiai, tik ji – gudri, protinga ir nebaudžiama.
Priešpriešos šaknys
