Produktyvumas, technologinis atsinaujinimas ir žmonės – didžiausi verslo laukiantys iššūkiai

Robertas DARGIS

2018 m. Lietuvos ekonomikai ir verslui buvo tikrai sėkmingi – nuoseklus ekonomikos augimas, naujų investuotojų atėjimas, mūsų įmonių plėtra ir investicijos į naujus projektus. Metinis pramonės augimas Lietuvoje spalį buvo sparčiausias Europos Sąjungoje (ES) – pramonės gamyba per metus – spalį, palyginus su pernai spaliu, – Lietuvoje išaugo 9,2 proc. Bet kartu stebime ir neraminančias tendencijas – darbo jėgos kainos augimas Lietuvoje trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2017 metais, buvo vienas didžiausių tarp 28-ių ES valstybių – Lietuvoje valandos darbo sąnaudos per metus padidėjo 10,7 proc.
Į 2019 metus pramonės įmonės žvelgia su atsargiu optimizmu, suvokdamos, kad plėtros galimybės gali būti apribotos ne tik vidaus veiksnių, bet ir pokyčių eksporto rinkose. Verslas įdėmiai analizuoja, kaip atvirą mūsų valstybės rinką paveiks pokyčiai eksporto rinkose. Nestabili tarptautinė aplinka, išliekantis neapibrėžtumas dėl „Brexit“ bei prekybos karai – visa tai atbaido gamintojus nuo naujų investicijų į gamybos pajėgumų plėtrą, o tai, deja, neleidžia įmonėms visiškai išnaudoti didėjančių eksporto užsakymų. Visi puikia suvokia: ar bus Lietuvoje recesija, ar nebus, priklauso ne nuo to, kaip verslas planuos savo procesus, o kokia situacija susiklostys mūsų eksporto rinkose.
Ekonomikos augimo lokomotyvu ir 2018 m. išliko eksportas, kuris kelerius metus iš eilės augo itin sparčiai ir buvo pagrindinis Lietuvos ūkio augimo variklis. Kaip rodo ES statistikos tarnybos duomenys, Lietuvos eksportas sausį–spalį, palyginus su pernai tuo pačiu metu, augo 9 proc. iki 23 mlrd. eurų. Lietuva daugiausia eksportavo į Rusiją (13,8 proc.), Latviją (9,9 proc.), Lenkiją (8,2 proc.) ir Vokietiją (7,4 proc.), o vien lietuviškos kilmės prekių eksportas buvo nukreiptas į Vokietiją (9,2 proc.), Lenkiją (9,1 proc.), JAV (8,3 proc.), Latviją (7,8 proc.) ir Švediją (7 proc.). Ekspertai prognozuoja, kad kiti metai nebus tokie dosnūs eksportuojančioms įmonėms – eksportas gali mažėti.
Darbo užmokestis ir užimtumas toliau išlieka pramonės įmonių galvos skausmu. Daugelyje sektorių atlyginimai augo sparčiau nei darbo našumas, o tai neigiamai veikia lietuviškų prekių konkurencingumą globaliose rinkose. Pramonės įmonėse darbo užmokestis per metus išaugo 9,6 proc., o konkurencija dėl darbuotojų ir toliau auga, todėl įmonės, didinančios darbuotojų skaičių, yra priverstos didinti ir darbuotojų atlygį.
Darbo jėgos trūkumas ir augantys darbo užmokesčio kaštai yra ne tik Lietuvos problema – su šiais iššūkiais susiduria daugelis Europos valstybių, todėl visa ES pramonė daug dėmesio dabar skiria gamybos efektyvumui didinti ir automatizuoti. Įsibėgėjančios gamybos automatizavimo tendencijos Europoje skatina Lietuvos gamintojus didinti investicijas į gamybos įrenginių atnaujinimą siekiant išlaikyti kontraktinės gamybos sutartis. Spartus darbo užmokesčio augimas ir darbuotojų stygius taip pat vers gamintojus investuoti į efektyvesnius ir modernius gamybos įrenginius siekiant labiau padidinti produktyvumą ir tokiu būdu išlaikyti konkurencingumą.
Lietuvos pramonės plėtrą riboja ir laisvų gamybos pajėgumų trūkumas ir perdėm mažos verslininkų investicijos į plėtrą. Nors pramonė pagal gamybos apimtis jau beveik 50 proc. viršija prieškrizinį lygį, bet investicijų apimtys pramonėje buvo penktadaliu mažesnės nei prieš krizę. Analizuojant Lietuvos pramonę ir jos gamybos pajėgumus, akivaizdu, kad itin aukštas gamybos pajėgumų panaudojimo lygis yra veiksnys, kuris šiemet labiausiai ribojo dar spartesnę Lietuvos apdirbamosios pramonės plėtrą. Gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis Lietuvos pramonėje pastaruosius dvylika mėnesių yra užstrigęs istorinėse aukštumose ir siekia beveik 78 proc. Dėl augančios paklausos ir didesnio naujų užsakymų skaičiaus dalis gamintojų gali investuoti į pajėgumų didinimą, o didžiausia naujų investicijų tikimybė yra tekstilės, medienos ir baldų, chemijos ir metalų gaminių sektoriuose, nes juose gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis jau viršija 80 proc.
Esminis kitų metų iššūkis – įmonių produktyvumo didinimas. Lietuvoje produktyvumas auga vangiai ir yra vis dar gerokai mažesnis nei EBPO vidurkis, o pastaraisiais metais jo augimas dar sulėtėjo. Vienintelis kelias produktyvumui didinti yra technologinis persiginklavimas, kas leistų ne tik produktyviau gaminti, bet ir didinti aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybos apimtis.
Viena didžiausių struktūrinių Lietuvos verslo aplinkos problemų yra inovacijų trūkumas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos skaičiavimai rodo, kad žemų ir vidutiniškai žemų technologijų sektoriai generuoja 75 proc. Lietuvos pramonės gamybos apimčių, apyvartos ir pridėtinės vertės. Negana to, žemų ir vidutiniškai žemų technologijų sektoriai įdarbina net 85 proc. visų užimtųjų Lietuvos pramonėje. Ir nors pramonės eksportas bei gamyba auga, tačiau per pastarąjį dešimtmetį aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų segmentų indėlis į Lietuvos pramonės struktūrą visiškai nepasikeitė, t. y. jau tradiciškai Lietuvos pramonės augimas yra generuojamas žemos pridėtinės vertės sektoriuose. Todėl ypatingai svarbu stiprinti ir plėsti verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Mokslas valstybės ekonomikai – apie tai mes iki šiol beveik nekalbame. Mokslo aktualumas ir pritaikomumas – tai turi būti valstybės keliamas klausimas.
Produktyvumas, technologinis atsinaujinimas ir žmonės – didžiausi verslo laukiantys iššūkiai 2019 metais. Didelės įtakos verslo nuotaikoms ir planams turės ne tik situacija pasaulio rinkose, bet ir valdžios pastangos stiprinti valstybės ekonomikos stuburą, o tam yra būtinos reformos, optimizuojant viešąjį sektorių, mažinant administracinę-biurokratinę naštą, yra būtina didelį dėmesį skirti inovacijų politikai bei reformoms įgyvendinti.

Robertas Dargis,
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*