Audronė MALŪKIENĖ
„1991 m. sausio pradžioje Lietuvoje, pasitelkus sunkiąja karine technika ginkluotas Sovietų Sąjungos pajėgas, buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą. Brutalia jėga desantininkai užėmė Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, taip pat planavo pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmus, kuriuos sausio 13-osios naktį saugojo dešimtys tūkstančių taikių Lietuvos gyventojų. Aukų neišvengta prie Vilniaus televizijos bokšto, kur per beginklių žmonių minią važiuota tankais, šaudyta. Taikaus Lietuvos piliečių pasipriešinimo prieš desantininkus metu žuvo 14, sužeista daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.
Sausio 13-ąją yra minima Laisvės gynėjų diena.“ Štai kokį tos dienos aprašymą radau Eltos pranešime.
Ir vis dėlto, kiek daug mūsų prisiminimų sutelpa į tas kelias santūrias eilutes. Matyt, taip visada buvo ir bus – istorija nemėgsta apsikrauti žodžiais, kuo toliau, tuo mažiau jų lieka, tik skaičiai. Todėl tai, kad per ketvirtį amžiaus „išsigrynino“ vos penki sakiniai, nieko jau nebestebina – per tą laiką užaugo ir beveik subrendo karta, kuriai Sausio 13-oji – istorija, pažįstama tik per liudijimus, dokumentus, prisiminimus.
Kiek metų praėjo nuo anų dienų prisimenu geriausiai – reikia tik paklausti savęs, kiek metų mano vaikui… Sausio 12-ąją prieš dvidešimt penkerius metus praleidau Klaipėdoje – nuvažiavau savo močiutės pasveikinti su 75-uoju gimtadieniu. Naktis buvo nerami: žiema, sniegas, gatvės, tankai, informacijos nuotrupos… Tada ir suvokiau, kokia svarbi ta informacija, – kai jos trūksta, jautiesi labai blogai. Ankstų rytą labai apsidžiaugiau Klaipėdos stotyje pamačiusi autobusą iš Mažeikių. Grįžau.
Tą naktį daugelio mažeikiškių būstine tapo miesto centrinis paštas. Dar veikė tokia sistema kaip vietinis radijas, kartą per savaitę išeidavome į eterį su nedidele laidele. Kiek kartų per tą parą teko prisijungti, dabar nebepasakysiu. Žmonės ateidavo ir išeidavo, kalbėjo mažeikiškiams ir kalbėjosi. Laukė. Kūreno laužus. Kad pasišildytų ir kad jaustųsi saugiau. Gėrė arbatą, valgė sumuštinius – kas ką atsinešdavo iš namų, dalydavosi su visais. Prisimenu, trumpam namo parėjau ir aš, bet namuose – tik nežinia. Geriau ten, kur žmonės…
Kažkodėl atmintis nori blokuoti atskirus mūsų praeities epizodus. Ta ilga ir baisi para dabar susispaudė į valandą, o gal net trumpesnę laiko atkarpą. Sužinojau, kad mano darbovietė – tuometinis Televizijos ir radijo komitetas – užimta kareivių. O kaip kolegos?.. Po dienos paaiškėjo, kad transliacijos vyks iš kitur, kad mes toliau dirbame.
Paskui buvo dar daug visokių įvykių, neramumų, problemų. Ir tebesitęsianti ekonominė blokada, ir stovinti naftos įmonė, ir vos rusenančios dujos, ir elektrinių viryklių pirkimo bumas, ir nuo drėgmės atsiklijuojantys tapetai (kolegė iš tos pačios LRT priminė, kaip šildydavosi butą – kaitindavo katilus su vandeniu)… Viskas laikina.
Išskyrus žmones, kuriuos praradome. Ir šalį, kurią turime.
Ir dukrą, gimusią po keturių mėnesių nuo to Sausio, kurią turiu aš.
Gal tai ir buvo sunkiausias klausimas, į kurį tą dieną ir tą naktį negalėjau sau atsakyti. Gal todėl atmintis vis pabėga ir nenori sugrįžti.
Bet yra istorija: knygos, dokumentai, liudijimai, yra diena, kai pagerbiame žmones, kurie galėjo rinktis. Ir pasirinko – Amžinąją atmintį.
