Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Sakoma, kad Vakarų Europos vertybės kūrėsi pagal jau suformuotą antikos pasaulio vertinimo sistemą. Nebūtina giliai studijuoti senovės Graikijos istoriją ir filosofų traktatus, kad žinotum, jog klasikinės graikų vertybės buvo saikas, išmintis ir teisybė.
Lietuviai laiko save pusiausvyros žmonėmis, vadinasi, jų charakteris, nuostatos ir elgesio motyvai pakankamai harmoningi. Jei tos harmonijos ir nejaučiame, bent jau žinome, kas tai yra saikas.
Tą žinojimą bandome demonstruoti visur, išskyrus politiką.
Nors vietinės reikšmės politiką sunku kartais vadinti tuo žodžiu – pasistumdymai, išoriškai demonstruojama nuomonių „įvairovė“, o giliai paslėpti bendri interesai ir susitarimai – panašesni į nedidelio kolektyvo sugyvenimo principus. Gyvename kaip bendrabutyje, vieni kitus matome, girdime, kartais atrodo – net mintis skaitome… Nelabai varžomės vieni kitų, nelabai gerbiame. Ir kam tos „įmantrybės“, juk visi savi.
Taigi čia ir užmirštamas tas vertybinis trio: saikas, išmintis ir teisybė.
Paskutiniame Tarybos posėdyje stebėjau politikų veidus. Lyg mokiniai, už kažkokį prasižengimą nutarę boikotuoti savo bendraklasį, jie vieningai ignoravo kolegės paklausimus, pasisakymus, pastabas. Kažkas šypsojosi „į ūsą“, kažkas dramatiškai kėlė akis į dangų, kažkas kuždėjosi su „suolo draugu“. Ir Tamsta mokytojas leido sau paironizuoti, pašiepti, išvengė tiesioginių pastabų, tačiau nešališkas nebuvo.
Tarybos narė, balsavusi prieš, susilaikiusi, apskritai nebalsavusi už politikams pateiktus sprendimų projektus, tikslinusi įvairius aspektus, uždavinėjusi klausimus, susijusius ir nesusijusius su svarstomais dalykas, atrodė, nė kiek neišgyvena, kad yra boikoto auka, o gal tiksliau – visuotinio dėmesio (nedėmesio) centras.
Taryboje buvo pacituotas net buvęs meras – štai kaip dvi kadencijas atidirbęs vadovas įėjo į istoriją! – „Pas mus skundžiama viskas, kas juda.“
Iš tiesų atrodytų, kad klasikinis saiko pojūtis seniai prarastas. Nuo Tarybos kadencijos pradžios Savivaldybė teigia gavusi 414 jos narės pareiškimų, paklausimų, skundų, kitokių raštų. Ironizuojama, kad reikia etatinio darbuotojo, kuris tvarkytų šią „laviną“. Kitas aktyvus mažeikiškis vaikšto po miestą, politikų renginius ir akylai stebi, kas ir kur yra „ne taip“, paskui rašo paklausimus, skundus, raštus, komentarus… Dar vienas etatas reikalingas?
Prisiminę tuos senuosius graikus, vadovaukimės nuostata, kad tiesa yra kažkur ties viduriu. Kad šiandien ir viena, ir kita pusė perlenkia lazdą, todėl neretai atrodo nesuvokiantys realybės. Tačiau reikia prisiminti – svarbiausi kartais būna ne mūsų veiksmai, žodžiai, o motyvai.
Žinoma, rinkėjams iš valdžios norėtųsi konstruktyvaus darbo, kad visiems svarbus laikas būtų atiduotas su nauda, akivaizdžiu rezultatu. O ne pašmaikštavimams, pasipykimams, pasistumdymams. Taip pat norėtųsi, kad skundai muštų „į tašką“, o nurodytos negerovės būtų taisomos, panaikinamos, problemos išsprendžiamos. Vien pasakymas: reikia žmogaus, kuris galėtų atsakinėti į skundus, – yra iš principo ydingas. Reikia žmonių, kurie tikrintų, žiūrėtų, siūlytų keisti, jei reikia pakeisti. O jei nereikia – tai ir nėra ko burnos aušinti.
Įtariu, kad tą priekaištų laviną valdininkai gauna kaip atpildą už „didybę“, tai antrasis lazdos galas. Nesakau, kad „rašytojai“ visada teisūs ir jų kūriniai kartkartėmis nepadvelkia grafomanija. Bet tarp tų įvardytų ar neįvardytų raštų keli nuėjo į labai rimtas institucijas ir jų buvo nuspręsta: valdžios dirbta neteisingai, padaryta klaidų, reikia keistis.
Aukso vidurio taisyklė skelbia – bet koks perlenkimas yra negražus ir negeras. Pasakyčiau kitaip: saiko praradimas neretai paverčia mus pajuokos objektais. Ir net jei toje mūsų supiltoje grunto krūvoje yra aukso kruopelyčių, jų niekas nebeieško, nebemato, numoja ranka…
Tai, kad politikams reikia arbitro bent tam, kad „neužsižaistų“, neįtikėtų savuoju teisumu ir nebaudžiamumu, – faktas. Klausimas tik, kokia turėtų būti ta daug matanti akis ir daug girdinti ausis.
Manyčiau, kad taikli, nesavanaudė, mylinti saiką, nepasiklydusi tarp tikrųjų ir tariamų motyvų.
Šiandien gerai nors tai, kad išvis yra matančių ir girdinčių. Kol vietinė politinė pozicija ir opozicija tik žaidžia idėjinę priešpriešą.
vienas kitas skundas nera problema, taciau kai ju yra virs keturiu simtu – tai jau tampa problema….Ju rasytojai atsakomybes bijo kaip velnias kryziaus ir jokiu realiu darbu nera padare ir nepadarys. To padaryti neleidzia ju menkas issilavinimas ir kompetencijos stoka. Todel „rasytojais“ ir manipuliuoja ju globejai, kurie meldziasi pinigams ir vercia „rasytojus“ ginti tik ju interesus. Stai cia ir yra problema, bet „rasytojai“, budami menkos ir nesveikos nuovokos to nesupranta ir isivaizduoja „tarnaujantys“ visuomenei. Pasikrykstije save „veikliais ir aktyviais“ mazeikieciais ir neturedami ka veikti jie taip iprasmina savo buti.
Skundas tai nėra problema jeigu jis yra į temą. O jeigu realiai mūsų rajono vadovus supa du faktoriai, pavydas kad kitas gali pasidaryti geriau ir antras baimė kad jiems bedarant gali būti pagauti. Ir nė vienas faktorius neveda rajono klestėjimo link, juolabiau žmonių gerovei.
Pritariu. Manau, kad tie žmonės-nesveikos psichikos. Ar yra institucija, kuri sustabdytų jų „darbus“?
Galvoju, kada jie patys nešvarų gyvenimą pragyvenę, kad visur mato tik blogus dalykus. Jie jau tampa Mažeikių pajuokos objektu-„klounais“. Ir dar remiasi pasisakymais, kad atstovauja rinkėjus ir visuomenę. Visuomenė dar nėra taip supuvusi, kaip šie piliečiai. Gėda, kad tie -„visuomenės“ apsišaukėliai drįsta purvinti ir pačią visuomenę. Jei visa visuomenė būtų tokia kaip jie-būtų tik mėšlo krūva. Žmonės Mažeikiuose dirba, stengiasi, džiaugiasi , kaip sakoma“juda,kruta“, o šie piliečiai-stagnacijos atliekos, kuriems ,matyt, neptinka nauji pokyčiai, naujos tvarkos. Jie siekia tik savo įtakos zonos ir savų, niekam neaiškių motyvų. Gėda!
Kai žmonės visur mato tik problemas ir pradeda jas sureikšminti, tai jau nėra norma. Normalu, kad žmones vienija emocijos, bendras priešas, vienybės jausmas, noras pakeisti neigiamas priežastis. Tačiau jei tai kartojasi nuolat ir nebesvarbios priežastys, kodėl tai vyksta, tuomet jau galima kalbėti apie emocinį elgesį. Jis nuo racionalaus skiriasi tuo, kad yra tik emocijos, jokio tikslo, logikos. Racionalus elgesys yra konkretaus tikslo siekimas. Manau, kad žmonės, apie kuriuos kalbame, rašydami skundus taip įprasmina savo emocinį elgesį, kad jie esą yra aktyvūs piliečiai. Tačiau tas aktyvumas turėtų būti ne tik emocinio lygio, bet reikia ir konkrečių veiksmų. Be to, dar iškyla ir rizika tapti priklausomiems nuo jausmų. Kita vertus, gal be tokių jausmų jiems gyvenimas atrodo liūdnesnis, nes jie neįžvelgia gerų dalykų. Neatmesčiau ir noro pasirodyti, būti matomiems. Manau, jei šie žmonės norėtų realiai spręsti blogybes, jie imtųsi realių darbų, juk galima ir nueiti savanoriškai padirbėti į senelių globos namus. O jie įprato visus kaltinti, tai yra aukos pozicija. Problemas reikia spręsti realiais darbais, o ne skundais. Jie nesąmoningai tiki, kad jų veikla neša naudą, kad daro gerus dalykus. Jie praranda kritinį mąstymą ir ras šimtus argumentų, kad apgintų savo poziciją. Tačiau jei reiketų prisiimti atsakomybę, jie nustotų rašyti skundus. Be to, tokiais žmonėmis labai lengva manipuliuoti. Sugalvokite problemą, kurią reikia iškelti į viešumą, kad būtų atkreiptas dėmesys, nueikite pas tuos žmones ir jie su malonumu parašys skundą. Jais tikrai labai lengva manipuliuoti, bet jie patys to nesuvokia.
Nė vienas žmogus neturi galvoti, kad jis protingesnis už kitą. Teisus Dale’as Carnegie, sakydamas, kad kiekvienas žmogus turi gerbti kitą žmogų, jį vertinti. Matant kitame daugiau pozityvių bruožų, reikia stengtis tobulėti, dirbti dar geriau. Niekada nereikia bijoti stipresnių už save, konkurencijos. Taip pat neturime teisės galvoti, kad po mūsų – nors ir tvanas. Kiekvienam žmogui savivaldybė turėtų būti ta vieta, kurioje jis rastų atsakymą į jam rūpimus klausimus, problemų sprendimo būdus.
Nesuprantu žmonių, kurie leidžia dienas lyg smiltis pro pirštus už pašalpas ir jaučiasi reikšmingi. Aš mėgstu konkretų darbą ir rezultatą. Tačiau jo nėra, yra tik skundai…