Ketvirtadienį minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Minėsime naujoviškai – vienas kitam pasiųsdami sveikinimus, pasikalbėdami telefonu ar skaipu, ar kitais būdais. Tradicinio mūsų profesinės šventės torto dar teks palaukti.
Taip, karantinas „sugraužė“ nemažai mūsų švenčių ir planų. Tyliai, be mūsų skaitytojams numatytų renginių ir dovanų praėjo „Santarvės“ 75-asis gimtadienis, dabar, įtariu, taip pat prasidės ir pasibaigs vadinamoji Spaudos diena.
Kita vertus, dovanų mes jau gavome. Ir nemažų. Džiaugiuosi, kad mus, žurnalistus, dirbančius namuose, vadinasi, sudėtingesnėmis sąlygomis, palaikė mūsų nuolatiniai skaitytojai. Ačiū, kad prisidėjote prie „Santarvės“ sumanymo – rubrikos „Laiškai iš toliau“, pasidalijote savo gautais laiškais, pasakojimais apie tai, kaip gyvena kraštiečiai kitose šalyse, kur taip pat siautėja koronavirusas.
Ačiū, kad siuntėte savo nuomones, pastebėjimus, net padėkas už vieną ar kitą jums patikusią medžiagą, už pramogas, kurias laikraštis teikė jums ir jūsų vaikams – kryžiažodžius, lavinamąsias užduotis. Stengėmės, kad mūsų svetainėje ir laikraštyje rastumėte ne tik aktualiausios informacijos, bet ir lengvesnės, kuri padėtų nors trumpam užmiršti mums visiems nerimą keliančią aktualiją.
Galvoju, kad šis nelengvas laikotarpis mus savaip suartino. Mažeikiškių noro bendrauti su „Santarve“, kalbėtis, pasakoti buvo daugiau nei įprastai. Tai teikia vilties, kad, pavasariui įsibėgėjus, jau greitai pamatysime vieni kitus – jus, ateinančius į redakciją pasiimti dar vieno laikraščio numerio ar laukiančius atvykstančio paštininko, mus, pagaliau susirinkusius redakcijoje prie didelio posėdžių-pokalbių stalo.
Dar galiu pasakyti, kad mes jautėmės reikalingi ir naudingi. Iš to, kaip jūs lankėtės mūsų svetainėje, iš jau minėtų skambučių ir elektroninių laiškų.
Ačiū visiems. Bet koks žodis – ar ištartas, ar parašytas – beprasmis, jei nėra adresato – žmogaus, kuriam jis buvo skirtas. Laikraštis be skaitytojo išvis neegzistuoja. Taip pat, kaip laikraštis be jo kūrėjų komandos. Visų iki vieno.
Džiaugiuosi savo kolegomis, nes jie – kaip kas galėjo, darbo vietoje ar per nuotolį, – šiuo nelengvu metu dirbo. Ir reikia pasakyti, dirbo puikiai.
Tegul šis pavasaris, mus išbandęs, būna ir gerų atradimų pavasaris. Pasidžiaukime, kad esame. Pasidžiaukime, kad esame reikalingi. Pasidžiaukime, kad būsime drauge.
Ir gražios visiems ketvirtadienio šventės – tegul ji primins, koks svarbus ir brangus yra lietuviškas žodis, kiek daug naudos ir malonumo savyje slepia gera knyga. O jei dar prisiminsite, kad be vietos laikraščio gyvenimas būtų šiek tiek skurdesnis, ir nors mintyse mums pamosite ranka (pamosite, o ne numosite!) – mes tai pajusime.
Būkime ir būkime kartu!
