Redaktoriaus skiltis: Duok, Džimi, leteną nors tu…

Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Mėgstu detektyvus. Norėčiau pati kokį parašyti, jei pakaktų žinių ir fantazijos. Deja, jų vis pritrūksta, kad gimtų įtemptas ir supainiotas siužetas, kuris pagautų skaitytoją ir nepaleistų… Iki paskutinio puslapio.
Gal būtent tas potraukis verčia mane įžvelgti detektyvinių linijų kai kuriose mūsų laikraštyje pasakojamose istorijose. Tiesa, jos nepanašios į klasikinį detektyvą – tą, kur įvykdytas idealus nusikaltimas, o genialus seklys vien „pilkųjų ląstelių“ padedamas išnarplioja viską iki paskutinės detalės. Ir finaliniame romano skyriuje papasakoja, kaip visa tai išmąstė.
Mūsų vietinės reikšmės detektyvai paprastesni, tad ir pilkosios ląstelės – ne pagalbininkai. Reikia faktų, dokumentų, kartais – įžvalgų, kartais – užuominų iš tyliai kuždančių, bet įsivardyti nenorinčių lūpų.
Tačiau galioja viena taisyklė –  tiek klasikai, tiek šių dienų peripetijoms. Kuo daugiau liudytojų žodžiuose prieštaravimų, o tarp realių faktų – „atsitiktinių“ sutapimų, tuo aiškiau matyti – šuo tikrai pakastas, tik nežinia, kokioje vietoje. Ir kodėl jį teko taip grubiai pakasti. O gal net užbetonuoti?
Taip ir gimsta visokios fantazijos.
Kad ir dėl tos treniruoklių, o paskui – vaikų aikštelės.
Pirmoji fantazija. Jei Antikorupcinės komisijos rekomendacijos – iki galo išsiaiškinti seniūnijos   „atidirbinėtojų“ ir privačios bendrovės galimo „bendradarbiavimo“ istoriją – ilgainiui „pasimirš“, vadinasi, kažkas (pakankamai stiprus ir galingas) yra suinteresuotas, kad „šuns“ pakasimo vieta bei šio graudaus proceso motyvai, aplinkybės ir dalyviai niekada neišaiškėtų.
Antroji fantazija. Jeigu niekuo iš minios neišsiskyręs žmogus netikėtai tampa tuo, kuo teoriškai neturėjo tapti, tas pokytis gali būti naudinga ne tik pačiam žmogui, bet ir „kažkam“, kas prisidėjo prie paslaptingojo šuns „pakasynų“.
Trečioji fantazija. Jei iš pirmo žvilgsnio niekuo su minėtu šunimi nesusiję žmonės ar tarnybos ima labai aktyviai elgtis – beveik kaip pempės, viliojančios priešus kuo toliau nuo lizdo su brangiais vaikeliais, – gimsta prielaidos, kad vaikštoma labai arti šuns kapo…
Tai ir pasakykite man, žmonės mielieji, kaip reikia atsikratyti detektyvinio azarto ir pereiti prie saldžių meilės romanų ar psichologinių-buitinių kūrinėlių, jei aplinka tiesiog alsuoja paslaptimis?!
Todėl maloniai prašau gerbiamo šuns: jei jis gyvas, jei vis tik nepakastas, tegul atsiliepia.
Ir kuo greičiau, nes metams baigiantis reikia taupyti ir laiką, ir pilkąsias ląsteles, ir biudžeto pinigus.