Redaktoriaus skiltis: Egzistencinis klausimas

Audronė MALŪKIENĖ

Teks prisipažinti, kad, kaip ir daugelis tėvų, kažkada padariau nusikaltimą – pirkau ir pardaviau mokyklinę spintelę. Šiandien jau sunku prisiminti, kiek mokėjau už naują ir kiek gavau už padėvėtą, bet žinau, kad iš to „biznio“ nieko neuždirbau. Veikiau atgavau tai, ką investavau į gimnazijoje besimokančios dukters patogumus. Įvertinus spintelės amortizaciją (ja dukra naudojosi daugiau nei ketverius metus, nes lankė gimnaziją nuo penktos klasės) ir norą atsikratyti nebereikalingu kilnojamuoju turtu, sutikau su pirma pasiūlyta kaina. Kas galėjo pagalvoti, kad šiandien tai bus svarbu?
Mano subjektyviu vertinimu, mokyklinių spintelių inventorizacija ir tėvų „biznio“ užkardymas nėra pati svarbiausia savivaldos ir švietimo sistemos problema. Juk dėl spintelės (turimos ar negautos veltui) dar niekas nestreikuoja, nepiketuoja ir ministerijos palangėmis nelaipioja. Lygiai taip pat tėvai susitaiko ir su kitomis neprivalomomis, bet pageidautinomis išlaidomis. O pirkti tenka. Kad ir naujesnius anglų kalbos vadovėlius bei pratybų sąsiuvinius ar mokyklinę uniformą. Paskui tai taip pat galima parduoti. Bent jau dėl tos priežasties kai kurie mokiniai anksčiau juos pildė pieštuku… Nežinau, gal dabar viską mokyklą pajėgi nupirkti pati ir išdalyti kiekvienam mokiniui.
Žvelgiant į spintelių ir kitų mokyklinių atributų problemą kaip į socialinės atskirties požymį ar veiksnį, taip pat kyla abejonių. Kad ir ką deklaruotume, mokykla nėra Saulės miestas (ne Šiaulių prekybcentrį turiu galvoje, o vieno filosofo utopisto viziją), joje nelygybė ir akivaizdesnė, ir skausmingesnė nei suaugusiųjų visuomenėje. Branda žmogui paprastai suteikia proto nesipuikuoti savo pasiekta gerove, kad ir asmeninio saugumo tikslais. Vaikai dar neišmoko mimikrijos, jiems sunku nesididžiuoti prieš kitus naujais žaislais, padidinančiais asmeninę vertę. Nesvarbu, kokie jie – žaislinė mašinytė ar tikras keturratis stebuklas.
Kadangi mokyklinė spintelė kainuoja ne tiek jau ir daug, ją įperka beveik visi. Ir kalbėti apie socialinę atskirtį tarp spinteles turinčių mokinių ir apie jas neva svajojančiųjų būtų neteisinga.
Lygiai taip pat, mano nuomone, neverta skirti daug dėmesio neproblemiškoms problemoms. Kita vertus, vieno žmogaus požiūris – visada subjektyvus. Jis turi teisę įžvelgti problemą net ir ten, kur daugelis jos nepamatytų, nepajustų. Kas kita – kai grupė žmonių, kuriems suteikti rimti įgaliojimai, tą neproblemišką problemą varto, studijuoja, ieško galimų sprendimo būdų, paskui bando tiems būdams pritaikyti įstatyminę bazę ir galiausiai nuleisti ant mūsų galvų…
O gal iš viso reikia pasakyti: „Karalius nuogas!“ ir nebesukti smegenų nei sau, nei kitiems. Suprantu, dvaro ceremonijos – šventas dalykas, reikia jų laikytis. Bet juk įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose yra įteisintas ir PROTINGUMO kriterijus. Kažkodėl kirba įkyri nuojauta, kad mūsų politikams spintelių tema reikalinga ir svarstytina tiek pat, kiek aktualus iphon’as negyvenamoje saloje.
Noriu paklausti: kaip bet kuris iš mūsų reaguotume į pranešimą apie atūžiančią vėtrą, išsiuntinėtą po to, kai kažkas šaukštu gerai pateliuskavo vandenį stiklinėje? Pranešėjui pasakytume „Nesvaik“ ir eitume tęsti savo darbus.
Kartais, manau, taip ir reikėtų padaryti visiems – dirbti savo darbus. Bet primenu: ir aš esu tas asmuo, kuris turi teisę įžvelgti problemą ten, kur jos nėra. Gal viskas taip ir turi būti: jiems lemta valdyti, mums – abejoti.
Kad ir kaip būtų, mane vis tiek kankina kvaila mintis: kai mokyklas uždarys kartu su visomis užpajamuotomis ir neužpajamuotomis spintelėmis, kam tada jas įsiūlysime?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*