Audronė MALŪKIENĖ
Nieko nuostabaus, kad viename privačiame pokalbyje prabilome apie kalėdines dovanas. Tai dabar aktualija. Mano pašnekovė prasitarė, jog sūnus nori ausinių – ir ne bet kokių, o tų, kurios kainuoja 90 eurų. Padiskutavome apie didėjančius mūsų vaikų poreikius ir brangių ausinių privalumus. Po valandos kitos sulaukiau skambučio. „Įsivaizduoji, kiek šiandien jau kainuoja tos ausinės? Daugiau nei pusantro šimto!“ – pranešė. Ir apibendrino: žinoma, artėja Kalėdos, perkame viską, kas papuola, tad kainomis domėtis nelabai yra kada… „Palauk, prie naujosios kainos prirašys 50 procentų nuolaidą – pirksi su džiaugsmu!“ – nusijuokiau.
Taigi, šios dienos tema – kalėdiniai kainų stebuklai. Ir net ne kalėdiniai – nuolatiniai.
Suprantu tuos, kurie nori parduoti. Suprantu ir gundančią marketingo specialistų taktiką – pasakysime, jog šiandien pigiau, ir viską išpirks kaip karštas bandeles! Reikia būti labai nuosekliu, smulkmenišku ar prie vieno pirkinio prisirišusiu žmogumi, kad išsyk pamatytum, jog po nosimi tabaluoja plonas valas su jauku „Akcija“.
Daugelis mūsų vien dėl įdomumo po prekių lentynas ar katalogus nesižvalgo, skaičių neįsimena, tad pardavėjai gali daryti ką nori. Ir, matyt, daro.
Iš tiesų, koks skirtumas, su kokiu marketinginiu padažu mums pasiūlys vieną ar kitą prekę? Sumokėsime tiek, kiek pardavėjas pageidauja. Jei prekės labai reikia. Jei nelabai, galime kurį laiką pasiaikštyti. Nepirkti. Pirkti kitką ir kitur. Bet, reikalui esant, vis tiek grįšime prie tų pačių lentynų.
Visi suprantame: požiūris priklauso nuo to, kurioje prekystalio (nors dabar jų jau ir nebėra) pusėje stovi. Pardavėjas nori gauti kuo daugiau naudos, pirkėjas nori kiek įmanoma mažiau sumokėti. Ir prasideda žaidimas, kurio laimėtoją sunku nustatyti. Akcijos, nuolaidos, išpardavimai – svaiginanti pasiūla, pagrįsta psichologine nuostata: aš galiu laimėti, sutaupyti, gauti pusvelčiui; kitos progos gali nebūti arba jos teks labai ilgai laukti.
Dar nesupratome, kad pusvelčiui ar veltui niekas nieko neduoda? Kaip sakė mano senas geras pažįstamas: „Greitai, gerai ir pigiai – vienu metu ir vienoje vietoje neegzistuojantys dalykai“.
Gal neverta stebėtis, kad už tas pačias prekes turguje iš mūsų prašo gerokai daugiau nei parduotuvėje. Kad prekybos centre greta akcinių prekių „netyčia“ įsimaišo brangiosios – be jokių nuolaidų. Kad tik prie kasos sužinai (jei pasižiūri), jog tavo pasirinktos akcijinės prekės nuolaida „neįvesta į kompiuterį“. Ir dar galybė „kad“, kurie vieniems padeda prekes iškišti, o kitiems ramesne sąžine visa tai parsinešti namo… Kartais, tiesa, tenka nešti atgal. Jei gyveni šalia parduotuvės, jei tave itin supykdė, jei pasijutai kvailiu ar net auka. O kiek tokių atvejų, kai iki prekybos centro važiuoti reiktų ne vieną kilometrą, kai už lango tamsa, šaltis, o tu pagaliau pasiekei jaukius namus… Tuomet paprasčiausiai numoji ranka ir prisieki sau kitą kartą būti akylesnis, pastabesnis, žodžiu, protingesnis.
To visiems ir linkiu. Bet kažin, ar šioje srityje mes, vartotojai, pergudrausime gamintojus, tiekėjus, teikėjus, pardavėjus. Nebent turėtume marias laiko ir vieną eurą kišenėje. Kol pinigų turime daugiau nei laiko žvalgytis, tikrinti, aiškintis, rinktis, tiems kitiems ir sekasi.
Yra ir kita galimybė – jei valdžia uždraustų visas akcijas, ne tik svaigalų.
prie Jo didenybė Lito, rimtas geros firmos brandinis žaislas kainavo 50-80 eurų su animaciniais herojais ir t.t. Dabar smulkus žaisliukas 40 eurų – 130 Litų. Neįtikima. Gi reikia imti kreditą tokiam žaislui. Kuo ne antrieji kalafiorai po 3 eurus/vnt sakyč
Panašūs dalykai dedasi „Grūstės“ parduotuvėje, esančioje Gabijos take. Čia nuolat akcijinės kainos „neįvestos“ į kompiuterius, prie akcijinių prekių primaišytos brangesnės prekės. Nuolat nespėjama nurodyti prekių kainų. O prie kasų tik žiūrėk išpūtęs akis, kad tau nepriskaičiuotų prekių po kelis kartus. Pasakius, kad kasininkei, kad ji apsiriko, viskas tampa tavo problema. Susidaro eilė, nes visi pirkėjai puola persižiūrėti savo prekes. Sumos perskaičiuojamos, tačiau žodžių „atsiprašau“ čia niekad neišgirsi.