Redaktoriaus skiltis: Kol dangus negriūva

Audronė MALŪKIENĖ

„Brexito“ tema, kuri aktuali ne tik lietuviams Jungtinėje Karalystėje, bet ir jų artimiesiems Lietuvoje, tampa vis painesnė.
Kaip suinteresuotas asmuo stebiu, kas „vyksta“ žiniasklaidoje, gaudau informaciją, kokie pokyčiai laukia mūsų emigrantų, ką daro Lietuva, ką ES, o ką skelbia Karalystė. Anglijoje gyvenančių artimųjų paklaususi, kas naujo, dažniausiai sulaukiu tik trūktelėjimo pečiais – atseit, ko aš čia viską taip sureikšminanti.
Štai perskaičiau žinutę: Vokietijos kanclerė Angela Merkel šiandien Berlyne priima Jungtinės Karalystės premjerę Theresą May, trečiadienį vyks svarbus Europos Sąjungos viršūnių susitikimas, kur May viliasi įtikinti Bendrijos lyderius pritarti jos pasiūlymui dar kartą atidėti Britanijos išstojimą iš ES ir dar palaukti iki birželio 30-osios.
Mano surinktos žinios iš asmeninio fronto ne tokios imponuojančios: kas ką veikė, ką valgė, kaip auga ir kokie orai už lango. Tiesa, šis tas ir iš „Brexito“: į mūsų ambasadą Londone šeimyna vyks tik rugpjūčio viduryje, praėjusią savaitę užsiregistravus dėl vaiko asmens dokumento, teks laukti penkis mėnesius. Komentaras trumpas: „Ten baisios eilės“.
Kai klausiu, kas bus ateityje ir ką jie išvis planuoja daryti, išgirstu tipišką žemaitišką paaiškinimą: „Mama, tu pagalvok, kas dirbs gamyklose, jei lietuvių nebebus“. Jų tvirtu įsitikinimu, nepageidautini gali būti tik su teisėtvarka ir mokesčių sistema susipykę tėvynainiai, o tų, kurie vietos valdžiai problemų nesudarė, „Brexitas“ nepalies. Dar priduria, kad darbdaviai savo darbuotojų lietuvių klausia, ar jie neišvažiuos. Ir nudžiunga išgirdę, kad šie kol kas sparnų nekilnoja. Jei klausia, domisi, vadinasi, nori, kad pasiliktų, – tokia mano jaunimo išvada.
Prisimenu pokalbį su išeive iš Lietuvos, kuri mane vedžiojo po vidutinio dydžio Anglijos miestelį. Ji taip pat neabejojo: britai be mūsų pražus. „Konvejeris skirtas ne vietiniams, o mums, atvykėliams“, – konstatavo moteris, visą darbo dieną rūšiuojanti „tinginio burokėlius“ – taip aš vadinu šias virtas daržoves, įspraustas į vakuumą.
Penkiasdešimtmetė klaipėdietė kalbėjo be jokios ironijos, ji džiaugėsi darbą „Lietuvos geležinkeliuose“ iškeitusi į burokėlių fabriką. Mat čia darbdaviai su ja elgiasi kaip su žmogumi. Ji dirba tiek, kiek sutarta, uždirba pakankamai, vaikams padeda ir dar atsargai pasideda. Ir mane labai kvietė mesti Mažeikius, vykti į Angliją ir puikiai, be rūpesčių gyventi.
Kol kas niekur nesikraustau. Ir ne tik dėl „Brexito“. Bet kas ten bus, rūpi. Jau yra lėktuvo bilietai į Jungtinę Karalystę – ten praleisiu atostogų savaitę. Neseniai pagalvojau: kaip gerai, kad turiu ne tik tapatybės kortelę, bet ir pasą. Maža kas. Jei sugalvos anglai vizas pardavinėti, tai bus kur štampuoti.
Į tokius stebėjimus ir pastebėjimus mano emigrantai reaguoja ramiai – jie neabejoja, kad atvyks atostogų, veikiausiai spalį, nes paso reikia vaikui, o į ambasadą be rugpjūčio neprisibrausi. Dar kol tą dokumentą išduos, – gali irgi praeiti šiek tiek laiko. Bet šiaip viskas yra OK.
Ir siutas, ir juokas ima. O gal taip ir gerai, gal visiems mums reikia vadovautis nuostata – kol dangus negriūva, nėra ko blaškytis. Kiek jau pasaulio pabaigų be jokių blogybių pro šalį praėjo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top