Redaktoriaus skiltis. Koronuotos mintys (4)

Audronė MALŪKIENĖ

Maniau, kad vis dar galioja senas posakis: „Nugalėtojai neteisiami“. Deja, pasirodo, klydau.
Tokios mintys apėmė po paskutinio mūsų tarybos posėdžio. Žinau, kad bet koks vertinimas, neįsigilinus į dokumentus, reikalo esmę, yra subjektyvi nuomonė, tačiau negaliu jos nuryti ir nekreipti dėmesio į akivaizdžią nepagarbą ir neteisybę.
Suprantu, kad dar anksti kalbėti apie mūsų pergalę prieš COVID-19 infekciją, nes jokiam virusui negalioja vyriausybės potvarkiai ir nutarimai. Ir jei kas nuoširdžiai tiki, kad, atleidus karantino vadeles, pavojus savaime pasitrauks, yra lengvatikis. Bet galima sakyti, kad sudėtinga situacija buvo suvaldyta ir valdoma.
Kita vertus, tos ilgos nebendravimo savaitės turėjo mus išmokyti ne tik pagarbos aplinkiniams, bet ir atitinkamos savikritikos, blaivaus požiūrio į tai, kas esame, ir tai, ką darome. Bet vėl tenka atsidusti: deja, deja.
Ekstremalių situacijų valdymo komisijai teko nepavydėtinas darbų krūvis. Nutarimai, nurodymai, išaiškinimai, tvarkos ir taisyklės plūdo nenutrūkstamu srautu. Gal dar prieš dvi savaites komisijos pirmininkė Laima Nagienė prasitarė, jog jų – jau beveik 800. Ir viską privalu perskaityti bei įgyvendinti – įvykdyti.
Todėl mane ir nustebino kai kurių tarybos narių elgesys bei tekstai. Galiu suvokti jo povandenines priežastis, tačiau mintis, kad niekas iš tarybos normaliai nepadėkojo komisijai ir jos vadovei už tas kelias savaites intensyvaus, jėgas ir sveikatą siurbiančio darbo, netelpa galvoje.
Iš principo teisingai mąsto per karantiną nuo savivaldos pailsėję mūsų politikai, visiems reikia tartis visais klausimais, tam ir sugalvotas šis politinis darinys. Bet ir ekstremalius nurodymus reikia vykdyti.
Teoriškai vertindama tokią demokratijos apraiškos galimybę nė kiek neabejoju, kad pasitarimai su keliais frakcijų vadovais būtų baigęsi dviem būdais – arba greitu sutarimu, kad reikia veikti ir nedelsiant, arba ilgais debatais, kurie bet kokį veikimą padaro panašų į kelionę per klampią ir begalinę pelkę. Mano patirtis ir stebėjimai sufleruoja, kad labiau galimas antrasis rezultatas.
Pasvarstykime vieną pavyzdį. Saviizoliacijai apgyvendinta apie 150 žmonių, grįžusių iš užsienio. Iš viso grįžo apie 900, daugelį jų reikėjo parvežti. T. y. suorganizuoti viską: iš kur, kaip ir kuo vežti, kur izoliuoti. Nelaukiant ir nediskutuojant, nes, neduok Dieve, virusas bus paleistas dėl valdžios neveiklumo. Tada niekas neklausinės, į kurią patalpų kainos pusę turėjo būti perkeltas PVM-as!
Mano galva, didžiausia klaida, kurią komisija ir jos pirmininkė padarė, yra tai, kad naktimis neskambinėjo veiklos išsiilgusiems politikams pasitarti ar padiskutuoti. Paprašyti paskolinti/ išnuomoti automobilį į oro uostą ar keltą ir atgal. Arba per pusvalandį surasti autobusą. Arba susitarti dėl gyvenamųjų patalpų nuomos, bet taip, kad tai būtų pigiai, gerai ir greitai.
Cha. Sakysite, šios trys paslaugų dimensijos kartu neegzistuoja, tik pavieniui. Teisingai.
Tada nekalbėkime apie Klaipėdą, kurioje viešbučių kambarių ir kitokių laikino prieglobsčio vietų pasiūla karantino metu buvo didesnė už paklausą (kažkaip negirdėjau apie turistus, plūstančius į COVID-19 užkrėstą uostamiestį!). O gal mes jau užmiršome, kad esame Lietuvos Kuveitas? Tada nueikime į kai kurias parduotuves ir pažvelkime į kainas! Dėl jų žinomi politikai nerausta ir tai laiko natūralia rinkos situacija. O kodėl kitiems vietos verslo subjektams negerai uždirbti vieną kitą eurą ekstremaliomis sąlygomis? Juk viskas bus sumokėta vietos verslininkams, ar ne? O valstybė tai dar kompensuos. Bent jau pažadėjo.
Ir iš viso, tie, kurie nosies nekišo ir niekuo neprisidėjo prie ekstremalios situacijos valdymo bei COVID-19 infekcijos „užkardymo“, geriau nurytų savo pretenzijas. Arba atsisakytų jiems priklausančio mokesčio už posėdžių lankymą, išlaidų kompensavimo – imtų bei paaukotų pinigėlių ekstremaliai situacijai suvaldyti. Tai būtų gražu!
O bėgti iš paskos ir bandyti įkąsti į padus tiems, kurie žengia pirma tavęs, yra paprasčiausiai neetiška. Kad ir ką ateityje pasakytų kontrolieriai, man šiandien vis tiek atrodo, kad tai, ką mačiau ir girdėjau per tarybą, – žemas lygis. Tai – ne politika, ne susirūpinimas dėl biudžeto, ne koronaviruso nulemtų, o itin senų sąskaitų suvedinėjimas.
Neskanu, negražu, neveiksminga, – sako mano protas. Gal jis ir klysta, bet, kita vertus, ko norėti iš penkias savaites koronuotų minčių?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*