Redaktoriaus skiltis: Labai asmeniškas pastebėjimas

Audronė MALŪKIENĖ

Noriu iš anksto atsiprašyti tų, kurių nuomonė nesutaps su manąja. Tuo labiau kad negaliu pateikti  jokių įrodymų, liudijančių, kad esu tos srities, apie kurią noriu kalbėti, specialistė. Nors ir savosios srities, kur jaučiuosi labiau užtikrinta, dalykus esu linkusi vertinti, vadovaudamasi principu: man tai patinka arba nepatinka (suvokiu, kad bet koks vertinimas – subjektyvus).
Ir vis tik drįstu garsiai suabejoti, kad aikštė prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios yra gražiai, šventiškai papuošta.
Jei būtų mano valia, išraučiau, paslėpčiau ir daugiau niekada į dienos šviesą neištraukčiau tų didelių  margučių iš faneros ar į ją panašios medžiagos. Jie – toks disonansas subtiliai papuoštiems medeliams. Jei atvirai, ta „galerija“ primena transparantus iš sovietmečiu populiarių eitynių. Tik tuomet gegužinės ar revoliucijos metinių demonstracijos per valandą kitą baigdavosi, žmonės pražygiuodavo pro tribūnas ir plakatai ant laibų kotų su lozungais ar partiniais veidais vėl sugrįždavo į sandėlius… Šitie, kaip suprantu, styros, kol pasibaigs balandis.
Mūsų aikštė – nemaža erdvė su pakankamai dideliais pastatais, tad tie plokšti, dvimačiai „margučiai“ atrodo tiesiog graudžiai. Be to, jie užgožia įdomų ir daug darbo bei jėgų pareikalavusį sumanymą – papuošti ąžuolus, augančius prie šventoriaus. Ir tie kiti margučiai neiškrenta iš erdvinio „konteksto“…
Dar vienas, mano nuomone, nereikalingas atributas – vištos (iš pradžių maniau, kad tai antys, bet kolegos paprotino). Tie medžiaginiai paukštukai, matyt, visus metus dulkėjo ir dūlėjo sandėliuose, tad prieš ištraukiant į dienos šviesą juos reikėjo gerai „pamaitinti“ ir nuprausti.
Nežinau, ar padėtų garsusis „Vanish Oxi Action Crystal White“, kuris vienu sykiu bet kam sugrąžina pirmapradį baltumą, bet tas mūsų reprezentacinių vištų atspalvis, kuriuo dar pasižymi pavasarinis, lomoje užsigulėjęs sniegas, šventei, manyčiau, netinka. Jei nesutinkate, paklauskite savęs, ar Velykų stalą padengtumėte tokio įtartino baltumo staltiese, ar ji jus džiugintų ir stimuliuotų šventinę nuotaiką.
Nežinau, ko anksčiau buvo pripildyti tie „velykiniai“ ar „disneilendiniai“ paukštukai, bet akivaizdu, kad dalis to užpildo kažkur nunyko. Todėl ir drįstu teigti, kad ant statinaitės sutupdyti neaiškios veislės plunksnuočiai turėtų slėptis, kaip ir visi naminiai augintiniai, kuriuos šį pavasarį teko saugoti nuo paukščių gripo.
Suprantu, kad po pasaulį valkataujančių skraiduolių parneštas užkratas mūsų aikštės puošmenoms nebaisus – jos atrodo taip, lyg jau būtų persirgusios mažiausiai trimis gripo formomis ir per plauką išsigelbėjusios nuo tragiškos mirties.
Tai tiek tos subjektyvios nuomonės. Be apibendrinimo: kur kas ir kaip žiūri, kas už tai moka, kaip laimina kūrybinius projektus.
Suprantu, kad mus slegia nepakankamas biudžetas. Bet gal net ne jis? Gal tiesiog visi norime prisidėti? O kai visi, tai štai ir rezultatas – panašus į šaldytuve užsigulėjusią mišrainę.
Dar kartą atsiprašau.