Redaktoriaus skiltis: Lazda antruoju galu

Audronė MALŪKIENĖ

Iš ciklo „Laiptinės istorijos“

Pana Gertrūda leidosi laiptais dūsaudama ir kažką bambėdama panosėje. Gerai įsiklausęs galėjai išgirsti atskiras garbiosios laiptinės pensininkės monologo nuotrupas: „Svieto pabaiga… Lazda turi du galus… Užsiauginom genijų ant savo galvos…“
Kaip paaiškėjo gerokai vėliau, panos Gertrūdos blogos nuotaikos ir dramatiškų pranašysčių kaltininkas – jaunoji kaimynų Svirplių atžala – vienuolikmetis Julijus.
Mažajam Juliukui jau prieš penketą metų prilipo Genijaus pravardė. Skaityti vaikas išmoko ketverių, sulaukęs penkerių pasaulio išminties ieškoti pradėjo internete, mokykloje vaikas išgarsėjo kaip vunderkindas ir teisybės ieškotojas.
Tiesa, šios paieškos prasidėjo gerokai anksčiau, dar darželyje, kai šešiametis Juliukas nužygiavo pas vedėją su pareiškimu, jog auklėtojos pažeidžia pareigines instrukcijas ir darbo metu gurkšnoja kavą, o ne ugdo mažamečius. Tiesa, protesto aktas gimė ne šiaip sau, o tada, kai auklėtoja pastatė Juliuką prausyklos kampe ir liepė pagalvoti apie tai, kaip reikėtų deramai elgtis.
Juliukas galvojo neilgai. Grįžęs namo jis pasiskolino iš tėvo aplanko popieriaus lapą ir surašė pirmąjį savo gyvenime skundą. Pokyčių nereikėjo laukti – nuo tada auklėtojos kavą gėrė tik vunderkindui pasiūliusios stiklinę kompoto ir bandelę.
Julius nemėgo pasakų ir vaikiškų žurnalų, jis skaitė rimtus laikraščius. Todėl nenuostabu, kad po kurio laiko mažąjį laiptinės gyventoją visi pradėjo vadinti Julijumi Cezariu, arba tiesiog Cezariu.
Greitai ir mažamečio tėvai suprato, koks teisingas sakinys: kas valdo informaciją, valdo pasaulį. O Juliukas suvokė, kaip galima valdyti situaciją namuose.
Po to, kai mama privertė jį suvalgyti taip nekenčiamas virtas morkas, Julius kreipėsi į Vaikų teisių gynimo instituciją, skųsdamasis, kad yra maitinamas nevisaverčiais produktais – taip tėvai žaloja jo sveikatą.
Tėvui atsisakius vežtis jaunąjį Cezarį į žvejybą, šis paskambino aplinkosaugininkams ir nurodė tikslią gimdytojo bei jo draugų brakonierystės vietą.
Močiutė per anksti sugrąžino vaikį iš kiemo ir bemat susilaukė mokesčių inspekcijos dėmesio – šiai instancijai buvo pranešta, kad pensininkė užsiima nelegalia namudine veikla: mezga kojines ir siuvinėja kryželiu.
Iki šių dienų Svirplių namuose jau apsilankė įvairiausių piliečius prižiūrinčių, kontroliuojančių institucijų atstovai. Vyresniajam Svirpliui teko netgi pakeisti darbą – jį atžala kartą nubaudė finansinių nusikaltimų tyrėjams pranešdamas, kad tėtis atlyginimą parsineša vokeliuose. Svirplio darbdavys įrodė, kad taip elgiasi higienos sumetimais, o ne slėpdamas mokesčius, tačiau antrojo šeimyninio konflikto nebelaukė.
Jaunojo „svieto lygintojo“ senelis Vladimiras Josifovičius policininkus gerą valandą įtikinėjo nesiėmęs jokio smurto, tik parodęs diržo galelį. „Tu ne Cezaris, tu – Brutas!“ – įtūžęs šaukė laiptinės filosofas, o vunderkindas tuo metu vartė enciklopedinį žodyną, norėdamas sužinoti, ar palyginimą su Pavliku Morozovu galima traktuoti kaip asmens įžeidimą bei psichologinį smurtą prieš nepilnametį.
Taip jaunasis genijus išsikovojo neliečiamybę ne tik šeimoje, bet ir laiptinėje. Kaimynai nutarė, kad su Juliumi geriau nesiginčyti, o ir jaunojo genijaus konsultacijos pravertė ne vienam…
Bet grįžkime į šią dieną. Panai Gertrūdai iš sustingimo išsivaduoti padėjo tik validolis ir šaukštelis valerijonų. Mat jos anūkėlė, už aikštijimąsi vakar nubausta namų areštu, šiandien ilgai šnibždėjosi su kaimynų Juliumi, o paskui bobutės paklausė, ar žodyje „Strasbūras“ reikia rašyti ilgąją „ū“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto