Audronė MALŪKIENĖ
Savaitgalį praleidome kelionėje. Netolimoje – visa redakcija išsiruošėme į Augustavą. Gal ir nieko nerašyčiau apie šią išvyką, jei pirmadienį į darbą susirinkę kolegos nebūtų prisipažinę, jog mielu noru į šią nuostabią kaimyninės Lenkijos vietą grįžtų ir kitą savaitgalį.
Suvalkai – pasienio lietuvių pamėgta prekybos zona – gilaus įspūdžio nepaliko, juolab kad sustojome tik dėl pigių pirkinių. Supratome, kad valanda, kita, skirtos prekybos centrams, yra per maža, kad galėtume susivokti. Laimi tie, kurie nuolat perka urmu, viską analizuoja, išpuoliui susiruošia iš anksto, o prisikrovę bagažinę išsyk keliauja namo. Kadangi nuostabų rudens savaitgalį keliavome ilsėtis, pažintis su prekybos centrais buvo, sakyčiau, simbolinė.
Sekmadienį visa Lenkija nedirbo. Prieš išvykdami dar turėjome vilties, kad nedirba tik didieji prekybos centrai, o mažieji veikia savo nuožiūra. Pasirodo, yra ne taip. Sekmadienį Augustave radome veikiančią gėlių parduotuvėlę su demonstracijai išstatytu gedulo vainiku (nepaprieštarausi – jo gali prireikti bet kokią savaitės dieną) ir aikštės prekiautojais, kurių asortimentas – suvenyrai, rankų darbo papuošaliukai ir kitokie niekniekiai.
Bet aš ne apie tai. Apie Augustavo pagundas. Nuostabus miestas, kuriame gyvena šiek tiek mažiau žmonių nei Mažeikiuose, tačiau nėra jokių baisiai didelių įmonių. Yra didelė jachtų statykla, mažesnių vandens transportą gaminančių įmonių, apylinkėse įsikūrusios kelios medienos perdirbimo įmonės, o taip pat – maisto, tabako gamintojai, mineralinio vandens pilstytojai.
Bet pats svarbiausias, mano galva, šio miesto papuošalas ir turistų traukos centras – Augustavo kanalai.
Įsikūrėme centre, keli žingsniai nuo prieplaukos. Po valandos atsidūrėme laive kartu su dar kokiu šimtu žmonių, tarp jų – ir mūsų tautiečių. Nežinia, ar dėl to, kad tuo laivu kažkada plaukė Jonas Paulius II (jo suolelis pagarbiai aptvertas ir nenaudojamas), ar dėl nuosavų akių, kurios pagaliau atitrūko nuo kompiuterių bei kitų ekranų, trijų valandų ekskursija po kanalus, ežerus, upes (ir, žinoma, šimtametį rankinį šliuzą) prilygo atostogų savaitei.
Dar keli dalykai, kurie maloniai nustebino. Geroje Augustavo užeigoje pavalgėme vakarienę. Grilio kepsnys su visais priedais, kurio užteko ir išalkusiems vyrams, kainavo 29 zlotus arba, grubiai skaičiuojant, 7 eurus. Alaus butelį kruiziniame laive, nors ir su maksimaliu 23 proc. PVM bei baro antkainiu, galima gerti ramiai ir nežagsint, nes paaukojai tik 2 eurus. Parduotuvėje, žinia, dar pigiau, bet mes juk ne to važiavome… :)
Augustavo senamiesčio gatvėse nematėme šviesoforų, yra tik pėsčiųjų perėjos. Ir visi ratuoti besąlygiškai sustoja. Nežinia, ar tai kurorto poveikis, ar nerašyta tvarka.
Beje, autobuse kiekvienam teko ieškotis saugos diržų, kai kas ilgai kuitėsi arba segėsi juos kaip išeina, bet su lenkų policija, sako, nepajuokausi nei šiuo klausimu, nei kitais. Manau, tai mitas, nes prie perėjos sustojo ir mus praleido labai galantiški policijos patruliai.
Kad ir ką pasakotum apie grožybes bei malonumus, po kelionės lieka ir buhalteriniai dalykai. Mūsų finansininkė pirmadienį patyrė antrą malonų tarpkultūrinį šoką, išanalizavusi pirkimo čekius (mat ji vienintelė iš mūsų atkreipia dėmesį į pridėtinės vertės mokesčius). Išsinagrinėjome savuosius: viešbučių ir turizmo paslaugoms, daugeliui maisto prekių ten taikomas 8 proc. PVM, o sultims – 5 proc. Kaip jau minėjau, alkoholio turinčių gėrimų ir saldainių (!) PVM – 23 proc., užtat cukraus pudros puskilogramis kainavo 38 euro centus ir buvo apmokestintas 8 proc. PVM.
Įdomūs tie lenkai, matyt, ne visą PVM pasilaiko pelnui, šiek tiek atiduoda ir vartotojui, nes kaip kitaip paaiškintum 200 g grilio kepsnį su bulvytėmis, graikiškomis salotomis ir tos pačios kilmės tzatziki padažu už 7 eurus.
