Audronė MALŪKIENĖ
Garsusis prancūzas Aleksandras Diuma kažkada parašė, kad visa žmonijos išmintis slypi dviejuose žodžiuose – laukti ir tikėtis.
Matyt, romanistas buvo teisus. Ir po kelių šimtų metų nuo tada, kai jis rašė savo nemirtinguosius kūrinius, mes elgiamės išmintingai – laukiame ir tikimės.
Ir vakar pajutau, kaip vėl gimsta viltis: o gal naujasis Seimas dirbs mums ir dėl mūsų, rūpinsis visų tautiečių gerove, suburs partijas ir ne partijų eilinius bendram tikslui – kad visiems Lietuvoje būtų geriau.
Kodėl gi ne? Juk naujos kadencijos Seime dirbs net 82 nauji arba po pertraukos į parlamentą grįžę politikai. Gal jie pažvelgs į sunkų parlamentaro darbą akyliau, gal įneš naujų vėjų (ar skersvėjų)?
Jau kas kas, o valstiečių ir žaliųjų sąjunga bet kokiu atveju turi būti suinteresuota, kad mes gyventume čia, vaikščiotume gimtąja žeme, ją mylėtume ir palaikytume tai, kas sava – aplinką, žmones, tradicijas, – pasakiau sau. Prisiminiau Diumą. Paskui prisiminiau tautosaką, kuri teigia, kad durnių motina miršta paskutinė. Bet vis tiek tikiuosi.
Tai kas, kad televizorius kažką sau šneka, kad visi spėlioja, įspėja ir kritikuoja, kad ministerija nenori į Kauną, o opozicija – į jauno politiko glėbį. Viskas yra sutvarkoma, padaroma, laiko juk tiek daug – spės susėsti ir susitarti, pasidalyti ir vėl suskaidyti. Ketveri metai – tai puikus terminas. Tiek jiems, tiek mums. Laukti ir tikėtis.
Štai būtų kokia savaitė – ko laukti? Nebent, kad susipyks. O per ilgesnį laiką jau galima ir susitaikyti. Ir dar kartą susipykti. Ir vėl paspausti rankas. Gražu. Širdis džiaugiasi. Mintys filosofiškai kirba – laukiu ir tikiuosi.
Per vieną naktį galima sugalvoti reformą. O per tūkstantį ir daugiau naktų?.. Ne tik pasakų knygą parašyti – pasakų šalį galima sukurti. Ir toje šalyje visi mes laimingi gyvename, žydime ir klestime.
Smagi vizija? Man irgi patinka.
Mokesčiai teisingi ir dorai perskirstyti, korupcijos aidai – tik fantastiniuose filmuose, reformos pagaliau užbaigtos ir įgyvendintos. Valdžia laiminga, gyventojai patenkinti. Reitingai į padebesius!
Toliau. Medžių pas mus niekas nebekerta: pavėsis, deguonis, paukščiai čiulba, ekologiškas vasarojus plaukia… Aš rimtai. Be sarkazmo. Aš nieko bloga nenoriu pasakyti, nieko nekritikuoju, niekuo neabejoju, nieko nekaltinu. Atsisėsiu po tokiu vešliu medžiu. Svajosiu, lauksiu ir tikėsiuos.
Kas gali būti geriau žmogui, pavargusiam nuo suirutės, nuo nuolatinio skubėjimo, stumdymo ir stumdymosi, problemų, pažadų ir nusivylimų. Tik susikaupimas. Savianalizė. Įtaigus pašnekesys su savimi pačiu: „Lauk ir tikėkis. Lauk ir tikėkis. Lauk ir tikėkis…“ Skamba kaip mantra. Arba kaip „Om…“ Arba „Oi, jojau, jojau, dūmojau…“
Ak, kaip reikėtų visiems stabtelti – liautis įtarinėti, abejoti, pyktis dėl politinių simpatijų ar priklausomybių. Tiesiog atsisėsti kur nors kamputyje. Pamedituoti. Ir toliau gyventi. Laukti ir tikėtis. Kol ateis nušvitimas. Ir pasibels mintis: laimė – tai procesas, o ne rezultatas.
Vaje! Kiek laiko aš čia laukiau ir tikėjausi? Ką praleidau? Ko nepamačiau, neišgirdau, negavau ir nepagavau?
Sakote, jau kadencija baigėsi? Tiesiog nuostabu, kaip bėga laikas. Nė nepavargau laukti ir tikėtis.
