Audronė MALŪKIENĖ
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, pareiškęs, kad mokytojų atlyginimai didės tuomet, kai pagerės mokinių rezultatai, tikriausiai jau supranta, kad pasielgė netoliaregiškai. Kad ir kaip mūsų šalyje trūktų mokytojų, jų dar yra pakankamai daug ir jie išlieka pakankamai pilietiški – eina balsuoti.
Toks Vyriausybės vadovo atsikalbinėjimas artėja prie absurdo – akivaizdu, kad ši frazė premjerą paverčia piktąja pamote iš žinomos Šarlio Pero pasakos apie Pelenę. Tik tuomet, kai ji išrinks sumaišytas soras ir aguonų grūdus, galės pailsėti, o gal net nubėgti į karališką puotą… Deja, pedagogams kol kas nepadeda nei draugiškai nusiteikę paukštukai, nei krikštamotė fėja. O žadėtieji atlyginimai, sumažintas pamokų krūvis ir vaikų skaičius klasėse atrodo tokie pat realūs, kaip moliūgas, pavirtęs karieta, arba žiurkė, pakeitusi vežėją.
Matyt, Vyriausybės vadovą mokė ne itin kantrūs pedagogai, jei neišugdė nuostatos, kad ne viską, ką galvoji (arba ką kažkur girdėjai), reikia pasakyti garsiai. Geriau jau premjeras būtų elgęsis kaip tikras pareigūnas – ramiai pareikštų: „Tyrimas tebevyksta, jokių komentarų!“ Arba prisipažintų, kad neturi pinigų.
O dabar mokytojai suka galvas, ką reiškia Vyriausybės vadovo sąlyga ir užduotis – pagerinti mokinių mokymosi rezultatus. Arba švietimo ministrės nurodymas – siekti ugdymo kokybės.
Kaip tai padaryti? Ar tas, kurio mokiniai pademonstruos puikius mokymosi rezultatus, gaus didesnę algą? O jei kitąmet vaikai bus ne tokie gabūs, kantrūs ir motyvuoti, – ar tą atlyginimą iš mokytojo atims?
Vadovaujantis tokia ir panašia atlyginimų skirstymo logika, policininkams algos gali būti keliamos tik tada, kai pagerės eismo rezultatai mūsų keliuose, sumažės girtuoklystė mūsų kaimuose ir miestuose, kai vagys ramiai praeis pro neprirakintą dviratį ar vairuotojo paliktą pravertą automobilį… Medikams – kai sumažės gyventojų mirštamumas ir pailgės vidutinis šalies gyventojo amžius. Seimo nariams – tik tokiu atveju, kai pagerės jų priimamų įstatymų kokybė, Vyriausybei – kai poįstatyminiai aktai pataikys į dešimtuką – įsigalios kartą ir visiems laikams, o permainos bus džiaugsmingai priimamos tiek „viršūnėlių“, tiek „šaknelių“…
Praėjusių metų Mokytojo dieną pasitinkant, buvo suskaičiuota, kad šalyje yra apie 30 tūkst. bendrojo ugdymo mokyklose dirbančių pedagogų. Šventinė statistika dar parodė, kad mūsų mokytojai yra vieni vyriausių Europos Sąjungoje – 50-mečiai ir vyresni sudaro beveik pusę visų vidurinio ugdymo pedagogų. Be to, lyginant su kitomis bendrijos šalimis, Lietuvoje dirbo daugiausia mokytojų moterų – pradinio ugdymo įstaigose jos sudaro daugiau nei 97 procentus.
Klystume, manydami, kad statistika per metus labai pakito. O gal tapo dar akivaizdesnė – kai mokytojai pensininkai (atsiprašau, senjorai) pasiėmė išeitines išmokas ir uždarė švietimo įstaigų duris.
Apie tai, kad mokytojų trūksta, kalba ir rašo visi. Kad specialybė nepopuliari, užsimena ir šiandieniniai „Santarvės“ pašnekovai. O kaip ją populiarinti, jei vos ne kasmet pasikeičiantys švietimo sistemos (ministerijos) vadovai, dar kojų neapšilę, imasi naujovių? Pasvarstykime, ar eitume dirbti tokio darbo, kuriame niekas nesugeba suformuluoti užduoties – dienos, mėnesio, metų normos, bet kol jos neįvykdysi, atlyginimo nepakels.
Verčiau darytume ką nors konkretesnio ir mažiau atsakingo. Kad neliktume Pelenės vietoje. Nes ims ir paaiškės, kad soras bei aguonas dar reikėjo suskirstyti pagal diametrą…
