Redaktoriaus skiltis: Naštos perskirstymas

Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Perskaičiau pranešimą, kad savivalda skatinama prisidėti prie verslui tenkančios administracinės naštos mažinimo ir kad vakar Ūkio ministerijoje buvo pristatytos naujovės ir praktiniai patarimai, kaip mažinti šią naštą, kaip rengti naštos mažinimo priemones ir kaip efektyviai išnaudoti informacines sistemas. Ūkio viceministras Gediminas Onaitis į pasitarimą susirinkusiems  savivaldybių ir valstybės institucijų atstovams sakė, kad iš sostinės matyti, jog savivaldai kyla nemažai klausimų, kaip atlikti naštos vertinimą. Ir dėl šios priežasties per periodiškai vykstančius seminarus bus pristatoma, kaip rengti naštos mažinimo priemones, bus pateikiami naštos vertinimo praktiniai pavyzdžiai ir t. t.
Praėjusiais metais Vyriausybė patvirtino 2014–2015 m. administracinės naštos mažinimo priemonių planą, parengtą įgyvendinant Administracinės naštos mažinimo įstatymą. Šis teisės aktas įpareigoja ir savivaldybes rengti bei įgyvendinti savo srities teisės aktų administracinės naštos mažinimo planus – taip užtikrinama, kad administracinė našta būtų mažinama ir valstybės, ir savivaldybių lygmeniu.
Viskas atrodo tiesiog puikiai – našta bus mažinama, bet tam, kad specialistai žinotų, kokia ji ir kaip ją nukelti nuo verslo pečių, reikia papildomų investicijų.
Gal mąstau labai ribotai, bet jau ne sykį stebėjome, kaip inovacijos kažkam pagerinti gyvenimą anksčiau ar vėliau virsta pastangomis pasigerinti jį sau.
Ir dabar peršasi įkyri mintis – lyg paveikslėlis: žmogelis velka sunkų ryšulį, kuris jį tiesiog spaudžia prie žemės – taip, kad nei įkvėpsi, nei iškvėpsi. Staiga subėga minia geradarių, kurie pasistumdydami bando tą ryšulį atimti ir nukelti nuo nešančiojo pečių… Ne, ne taip – iš pradžių prisistatę atsakingi naštų mažinimo centro atstovai apklausia vargšelį, ką jis čia neša ir dėl ko, ar toli neša, kokie pagrindiniai jo nešimo principai, vizija, misija ir kiti dalykėliai, kokias funkcijas jis dar atlieka be šito nešimo, ar yra deklaravęs nešimo išlaidas, pajamas, suskaičiavęs nešulio akcizus ir PVM-us… Paskui nabagėliui liepia laukti, o patys eina pasitarti. Kad būtų saugiau, prie žmogelio dar pastatoma policija, jis aptveriamas spalvota juosta su užrašu STOP.
Kai praslenka nemažai valandų, o gal dienų, į naštos nešimo vietą grįžta parengti specialistai. Iškilmingai perkerpama STOP juostelė, našta nuimama. Ją sunaikina specialiai šiuo tikslu atvykę kariškiai iš uostamiesčio.
Tiesa, prieš paimant nešulį žmogelis dar spėja atsakyti į keliasdešimt interviu klausimų, nusifotografuoti su našta profiliu ir anfas, o paskui nusifilmuoti, LRT, CNN ir BBC komandoms pasakodamas, kaip jam palengvėjo, įgyvendinus šią naujovę.
Po visų vaizdingų iškilmių žmogui įteikiama didelė gėlių puokštė, atminimo lenta ir vokas su sąskaita, kurią jis turi apmokėti nedelsiant – kadangi tiek žinybų ir tarnybų dėl jo stengėsi…
Pasakėlė ir tiek, tiesa? Bet kai pasiskaitai kitą pasaką – apie ketinimus kažkam palengvinti gyvenimą – vadovaujiesi jau nebe tautosaka, o medžiagų tvermės dėsniu. Jei kažkam palengvės ir dar taip sunkiai tas palengvėjimas bus įgyvendintas, natūralu manyti, kad pasunkės kitoje vietoje.  Kitam ar kitiems.
O dar žinant, kaip nesunkiai naštos ir atlygiai teka tarp dviejų susisiekiančių indų… Tikėkimės, kad už tą planuojamą palengvėjimą gelbėjimo komandai ir nukentėjusiųjų reanimacijos tarnybai susimokėsime ne mes.
Kas tie mes? Aš ir jūs, žinoma. Negi viceministras?