- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Redaktoriaus skiltis: Ne tik istorija

Audronė MALŪKIENĖ

Vakar minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ši atmintina diena – itin lietuviška, nes būtent 1904 metų pavasarį buvo užbaigta kelis dešimtmečius trukusi kova tarp rusų caro valdžios, siekiančios nutautinti lietuvius, ir lietuviškos inteligentijos bei visų patriotiškai nusiteikusių lietuvių, gynusių savo kalbą, raštą, religiją.
Beje, tuomet lietuviškam žodžiui teko kovoti ne tik su rusinimo politika, bet ir su inteligentijos nusistatymu, kad svetima kalba – prestižo, aukštesnės savivertės požymis.
„Rodosi, kad lietuvis toks, kaip pasakys ką lenkiškai, tai jis ponas, jis išmintingas, jis didis, o pasakęs tą pat lietuviškai, liktų klopas, kvailys, pašlemėkas“, – šaipėsi Vincas Kudirka iš „ponų“ snobizmo. Jo publicistika – ne tik tautos istorijos pamokos, bet ir priminimas, kad istorija apskritai juda spirale – daugelis problemų aktualios ir šiandien. Gal tik „formatas“ kitoks. Jei lietuvių kalbos ir literatūros reikalai jau sprendžiami teismuose, jei atsakovas – Švietimo ir mokslo ministerija, „supaprastinusi“ mūsų kultūros sampratą, apie kokią meilės ir pagarbos gimtajai kalbai idėją galime diskutuoti?
Gal geriau skaitykime, ką apie tai mano V. Kudirka. Ar ši citata – ne aktualija?
„…Stipriausiu pamatu tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba. Atimk žmonių kuopai kalbą – dings tautystė su visais primestais jai priedais. Iš kur mūs tautystė gali būti stipri ir nepasiduoti vodingoms rūdims, jeigu mes patys ištraukiame iš po jos pamatą, atimame ramstį – vienu žodžiu, jeigu mes patys nepakenčiame savo prigimtos kalbos?“
1889 metais pasirodė pirmasis „Varpo“ numeris. Jo redaktorius Jonas Gaidamavičius, pristatydamas lietuvišką leidinį, kuris daugelį lietuvių ir žemaičių pasiekė knygnešių dėka, rašė:
„Meskime grudą po grudui ant tautiszkos dirvos, o nors ne greit ir palengva, iszaugs gražus, sveiki javai, nės dirva yra iszsigulėjusi ir senei jau sėklos laukia. Iszmokinti Lietuvius lietuviszkai mislyti, sujudinti ir sutraukti jus į darbą, papratinti kaip pridera Lietuviams elgtiesi, iszaiszkinti kelius, kureis eidami garsei galetu pasakyti: „Lietuveis esame!“ pakelti dvasiszką ir medegiszką Lietuvos butę, nukrėsti nu Lietuviu nesuprantamą lipnumą prie svetimu tautu, uždegti szirdyje broliu nors mažą kibirksztį meilės tėvynės – tai yra musu mieris“.
Tokia tuomet buvo lietuvių kalba – neįprasta šiandieninio skaitytojo akiai. Tačiau širdžiai turėtų tikti. Ir protui, jei jis nelinkęs ieškoti kur geriau, nes paprasčiau.
Žinome, kad šūkiais meilės nepaskatinsi, grasinimais pagarbos neįdiegsi, tačiau vis dėlto reikia bandyti kviesti (o kai kada – ir versti) žmones vertinti tai, ką jie turi, ir nesižvalgyti nuolat, kokiais lobiais mėgaujasi kiti. Geras dalykas – pažinti svetimą kultūrą, bet nepažindamas savosios – lyg ir gėdingai turėtum jaustis.
Tad šią dieną linkiu mums visiems į gimtąją kalbą ir istoriją žvelgti pagarbiai – kad su bet kokia tauta galėtume susitikti kaip visaverčiai žmonės. Tegul ir toliau gegužės 7-oji lieka viena svarbiausių lietuviškų švenčių. Mūsų visų šventė.